Gruodžio 23 d. minime šv. Antaną Galvao (Guaratinguetà, Brazilija, 1739 m.–1822 m.).

Brolis Antanas gimė 1739 m. Guaratinguetà vietovėje, San Paulo valstijoje (Brazilija). Šeima buvo labai krikščioniška. Jo tėvas kapitonas priklausė pasauliečiams pranciškonams. Motina Izabelė, susilaukusi 11 vaikų, mirė būdama 38-erių, buvo itin gailestingos širdies.

13 metų berniukas buvo tėvo išsiųstas mokytis į jėzuitų seminariją, kur jau studijavo jo brolis José. Po ketverių studijų metų pajuto norą pasilikti tarp jėzuitų, tačiau tėvas, susirūpinęs antijėzuitiška Marcheso Plombalo vyriausybės politika, jį įtikino verčiau prisijungti prie Mažesniųjų basųjų brolių, Šv. Petro iš Alkantaros reformuotųjų.

1761 m. duodamas iškilmingus amžinuosius įžadus, Antanas pagal ano meto paprotį prisiekė ginti Marijos „Nekaltai Pradėtosios“ titulą. Ši doktrina tuo metu buvo kontroversiška, bet pranciškonų gerbiama. Vos po metų Antanas tapo kunigu, nors buvo dar tik 23-ejų.  

Per keletą metų jis perėjo visus etapus nuo paprasto klieriko iki vertinamo išpažinčių klausytojo bei pamokslininko. 1769-1770 m. buvo paskirtas vieno San Paulo maldingų moterų sambūrio dvasios tėvu. Ten sutiko seserį Heleną Mariją do Espirito Santo, didžią atgailautoją, kuri sakėsi patirianti Jėzaus vizijų, skatinančių įsteigti naują kongregaciją. Brolis Galvao, būdamas jos dvasios tėvas, pritarė jos norui ir pats padėjo jį įgyvendinti.

Oficiali įsteigimo data yra 1774 metų vasario 2 d. „Dievo Apvaizdos Nekaltai Pradėtosios Marijos kongregacija“ iš pradžių buvo ne vienuolynas, bet rekolekcijų namai, kur susirinkusios merginos gyvendavo kaip vienuolės, tačiau nedavusios įžadų. Mat Plombalo vyriausybė buvo nusistačiusi prieš naujų vienuolijų steigimą ir vienuolinį pasišventimą. Kiekvienas sprendimas religinėje sferoje turėjo gauti „placet regio“, t.y. valdžios pritarimą.

1775 m. vasario 23 d. netikėtai mirė sesuo Helena ir brolis Antanas Galvao liko vienintelis naujos kongregacijos ramstis. Vis dėlto bendruomenė nesiliovė augusi tiek, kad prireikė išplėsti namus. Tam darbui prireikė 14 metų, lygiai tiek pat, kiek ir gretimai pradėtos statyti bažnyčios užbaigimui.

1988 m. UNESCO visą kompleksą paskelbė žmonijos kultūriniu paveldu.

Brolis Antanas parašė savo seserims gyvenimo gaires. Likęs jo gyvenimas paženklintas kentėjimu dėl nuolat pasikartojančių mėginimų atskirti jį nuo savo kūrinio. Vyriausybė mėgino tai padaryti bent porą kartų, tačiau turėjo savo sumanymo atsisakyti dėl liaudies pasipriešinimo. Pranciškonų provincijolas ne kartą siūlė jam prestižines pareigas kitose Brazilijos vietose ir kaskart buvo priverstas atsisakyti jų dėl vietos vyskupo primygtinio prašymo ir San Paulo senato spaudimo. Vis dėlto nemažai darbų galėjo nuveikti, gavęs leidimą bent trumpam pasišalinti iš savo vietos.

Bėgant metams, nusilpo sveikata, tad gavo leidimą palikti pranciškonų vienuolyną ir apsigyventi šalia savo įkurtojo.

Brolis Antanas mirė 1822 m. gruodžio 23 d., palydėtas gvardijono ir kitų brolių. Seserų ir liaudies prašymu, jo palaikai buvo palaidoti kongregacijos bažnyčioje. Brolis Antanas laikomas vienu iš pagrindinių veikėjų, suformavusių San Paulo miesto likimą XVIII ir XIX amžių sandūroje. Jo kapas ligi šiol yra gausiai lankomas piligrimų ir tikinčiųjų.

1998 m. spalio 25 d. Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju, o 2007-ųjų gegužės 11 d. Benediktas XVI – šventuoju.