Mitch McKee/Unsplash.com nuotr.

Kadangi sparčiai artėja Kūčių vakaras, o jame svarbu susilaikyti ne tik nuo mėsos, bet ir nuo įvairiausių ryšio priemonių, kad galėtum visu šimtu procentų būti su savo artimaisiais, tai skubu pasidalinti savo kalėdiniu sveikinimu.

Per šį adventą vis susimąsydavau apie Jono Biliūno aprašytąjį laimės žiburį. Nesidairyk atgalios, ženk laimės link, nes visi besigręžiojantieji to žiburio nepasieks. Viena vertus, suprantamas pasakojimas, bylojantis apie tai, kad praeitis mus dažnai įkalina ir atima viltį, kad rytojus gali būti kitoks, kad mes patys jį kitokį – geresnį, šviesesnį – galime sukurti. Tad reikia su viltimi ir pasitikėjimu žvelgti į rytojų, o ne mirtinai įsikibus laikytis prabėgusių dienų.

Kita vertus, šiandien šis pasakojimas įgauna ir kitokių atspalvių. Bėk, lėk savosios laimės link ir nesidairyk atgalios į tuos, kuriuos tame kelyje aplenkei, kurie pasirodė esą silpnesni. Juk, suprask, taip ir turi būti – išgyvena tik geriausieji, tad neleisk, kad tie silpnieji sustabdytų tave žygyje laimės žiburio link.

Tačiau ar tik nenutiks taip, kad sparčiai lėkdami to žiburio link, mes kartą vis dėlto atsigręšime atgalios ir pamatysime, kad belėkdami likome visiškai vieni. Arba kitas scenarijus, kad propaguodami tokią pasaulėžiūrą galiausiai patys būsime palikti kur nors šalikelėje, o pro mus skubantieji net nesustos paklausti, kas gi negerai, kas nutiko.

Kalėdų žinia man yra svarbi kaip įrodymas to, kad stipriausias šiame pasaulyje atėjo pas tuos, kurie yra silpniausi. Atėjo ne valdyti, dominuoti, o ištiesti pagalbos ranką, parodyti tikrojo kelio į gyvenimą, įžiebti vilties tamsybėse. Atėjo tam, kad parodytų, jog tada, kai turi tikėjimą ir jauti prasmę, gali pakelti net didžiausius pažeminimus ir kančias. Mąstau apie laimės žiburio metaforą kaip apie kelionę prie to šviesos šaltinio, užgimusio Betliejuje. Tik šioje kelionėje svarbiausia ne būti pirmam, kirtusiam finišo liniją, o nuolat vis atsigręžti atgalios tam, kad pažiūrėtum, kaip kelionėje sekasi silpniausiems – praradusiems viltį, apleistiems, kenčiantiems dvasines ir fizines kančias, stokojantiems. Nes ši kelionė bus prasminga tik tada, jei kelyje išmoksime rūpinis vieni kitais, ištiesti pagalbos ranką, jei palaipsniui suvoksime, kad didžiausias džiaugsmas ir prasmė yra duoti, o ne reikalauti sau. Paradoksalu, tačiau šioje kelionėje pirmieji būna ne tie, kurie be paliovos veržiasi pirmyn, o tie, kurie nesibodi, nesigėdija nusileisti žemyn ir būti su tais žmonėmis, kuriuos šiandienis pasaulis dažnai paverčia tiesiog pajuokiančiomis, žeminančiomis etiketėmis.

Bičiuliai, linkiu jums visiems niekada iš akių nepamesti to viltį dovanojančio šviesos šaltinio ir kasdienybėje būti atrama jus supantiems žmonėms.

Šiandien labai daug kalbama apie vertybes. Mes patys daug kalbame siekdami žodžiais įvardinti savąsias vertybes. Tačiau linkiu, kad to neprireiktų, nes vertybės arba, dar tiksliau, dorybės gimsta ne iš žodžių. Tai, ką mes išpažįstame žodžiais, nebūtinai yra tai, kuo mes gyvename savo kasdienybėje. Pagunda susikurti savo įvaizdį, atrodyti geresniam visada yra šalia. Prisimenu istoriją apie šv. Pranciškų ir šv. Dominyką. Sakoma, kad jie, kai susitiko, pažino vienas kitą nepratarę nė žodžio. Tad linkiu ir jums visiems, taip pat ir sau, kad apie mus liudytų ne žodžiai, o darbai, kad būtume tie, kurie savo buvimu sugeba įžiebti kitame viltį ir tikėjimą. Džiaugsmingų Jums visiems šv. Kalėdų.