Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
    Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.
    Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------
    [ Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. ]
--------------------------------------------------------------------------------------------------------
    Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.
    Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.
    Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------
[ Jonas apie jį liudija ir skelbia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Tas, kuris paskui mane ateis, anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“.
    Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas  duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.
    Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė. ]
-------------------------------------------------------------------------------------------------------- 

Skaitiniai dieną:

Iz 52, 7–10: Visi pasaulio kraštai išvys mūsų Dievo išganymą

Ps 98, 1. 2–3ab. 3cd–4. 5–6. P.: Mato visas pasaulis išganingąjį Dievo veikimą.

Žyd 1, 1–6: Dievas prabilo į mus per Sūnų

† Jn 1, 1–18: Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų

Ryte:

Iz 62, 11–12: Štai tavo Gelbėtojas ateina

Ps 97, 1. 6. 11–12. P.: Šiandien šviesa nušvito: mums užgimė Viešpats.

Tit 3, 4–7: Jis išgelbėjo mus dėl savo gailestingumo

† Lk 2, 15–20: Piemenys rado Mariją, Juozapą ir kūdikį


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius

Jėzaus gimimas – tai Dievo atėjimas į žemę, kurio visi troško ir kurio bijo. Todėl Kalėdas švenčiame ne vien kaip Kūdikėlio gimimą: kūdikėlis, tai tas, kurį globojame, tačiau ką globojame, tą valdome. Dievas negali būti žmogaus globotinis. Todėl krikščionišku požiūriu Kalėdos yra ne vien džiaugimasis Kūdikėliu, bet ir labai svarbus savęs ir mūsų pasaulio pamatymas Dievo akivaizdoje. „Pradžioje buvo Žodis“. Žodis yra tai, kuo išreiškiama asmens mintis, tai sumanymo pasidalijimas, tai pažadas, valios pareiškimas. Dievo valia buvo ta, kad atsirastų pasaulis ir kiekvienas kūrinys. Nėra nieko sukurta, ko Dievas nebūtų troškęs. Pasaulio sukūrimo aprašyme pasakyta, kad Dievas džiaugėsi visais savo kūriniais: kiekvienos kūrimo „dienos“ vakare Jis „matė, kad visa yra gera“. Kaip mes matome pasaulį, žinodami, kad esame Dievo vaikai? Ar jame darbuojamės savojo Dievo dvasia ir mintimi taip, kad kartu su juo galėtume pasidžiaugti savo kūryba? „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.“ Regėjome žmogumi tapusio ir žmogui jo kelią žemėje parodžiusio Dievo Sūnaus šlovę. Kalėdos, kaip Dievo apsireiškimas, kviečia mus įsivertinti savo gyvenimus ir pagalvoti, kokiu būdu labiau galėtume su Kristumi tapti Dievo šviesa ir šlove jo mums patikėtame pasaulyje.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai