Bernardinai.lt nuotr.

Kiekvienos krikščioniškos šalies neatskiriamas Kalėdų atributas – prakartėlė – turi savo istoriją. Prakartėlių tradicija, kaip žinote, prasidėjo nuo to, kad III amžiuje žmonės ėmė inscenizuoti tvartelį Betliejaus oloje. Ilgus amžius ši tradicija buvo kartojama tik Betliejuje, iki XIII amžiuje šv. Pranciškus Asyžietis Italijoje įrengė pirmąją gyvąją prakartėlę.

Lietuvos lėlių teatro režisierius, dailininkas, Vilniaus teatro „Lėlė“ Gyvojo lėlių muziejaus vadovas Rimas DRIEŽIS sako, kad iš tiesų prakartėlių, kokias mes jas matome dabar, radimuisi didelę įtaką padarė lėlių teatro istorija – pradedant panoraminėmis neanimuojamų figūrėlių, vaizduojančių Kristaus gimimo scenas, tradicijomis, baigiant animuojamų lėlių vaidinimais, atkartojančiais kanonines Kristaus gimimo istorijos scenas. Pasak teatro dailininko, tokius vaidinimus rengdavo liaudies lėlininkai.

Lietuvos lėlių teatro režisierius ir dailininkas Rimas Driežis. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Prakartėlę atkartodavo savo pačių gyvenimu

„Man buvo įdomu sužinoti, kaip tokie vaidinimai galėjo reikštis Lietuvoje. Ir skaitydamas etnologo Juozo Kudirkos knygą apie mūsų tautines kalendorines šventes atradau tokį dalyką – kaimo žmonės neturėjo tradicijos namuose statyti prakartėlių kompozicijas. Žinoma, bažnyčioje jie jas galėjo matyti. Atsakymas, kodėl tų prakartėlių namuose nereikėdavo, pasak etnologo, toks: kaimo žmogui norint patirti Kalėdų misteriją nebuvo būtinybės turėti papildomus atributus – ar Juozapo figūrėlę, ar Marijos, ar trijų karalių, ar lopšyje miegančio kūdikėlio. Jie visą misteriją patirdavo savo pačių gyvenimu“, – pasakojo režisierius ir dailininkas R. Driežis.

Viskas tais laikais buvo po ranka. „Tvartelis kieme stovi. Gyvulėliai patys tikriausi. Su jais būdavo dalijamasi ir šienu iš po staltiesės, ir jiems nešti „plotkelių“ trupiniai. Bet man gražiausia šiame pasakojime – kad nakčiai, nenukrausčius Kūčių stalo, šienas būdavo klojamas po stalu, ir augesni vaikai ant jo miegodavo“, – gražų gyvosios kaimo žmonių prakartėlės paprotį priminė teatro dailininkas.

Prakartėlių pirmtakai: „batlejkos“, „vertepai“, „šopkos“

Vilniaus teatro „Lėlė“ Gyvojo lėlių muziejaus vadovas R. Driežis papasakojo ir dar vieną įdomų dalyką, susijusį su dabartinių mūsų vaizduojamų prakartėlių priešistore – kad ir Ukraina, ir Lenkija, ir Baltarusija, turint omenyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų žemes, turėdavusios šventiniu laikotarpiu nuo Kūčių iki Trijų Karalių tradicinius liaudies lėlių vaidinimus Kristaus gimimo istorijos tema. Tai būdavę sezoniniai, tik tarpušvenčiu gyvavę teatrėliai, kuriuos iniciatyvesni kaimo ar miestelio piliečiai rodydavo žmonėms jų pačių namuose.

Pasak R. Driežio, baltarusiai tokį teatriuką vadino „batlejka“ (balt. „батлейка“, plg. „Betliejus“), ukrainiečiai – „vertep“ (uk. „вертеп“, liet. „ola, grota“), o lenkai – „šopka“ (lenk. „szopka“, mažybinė žodžio „szopa“, lietuviškai reiškiančio „sandėlis darbo įrankiams, aruodas“, forma; mūsiškis atitikmuo būtų „klėtelė“).

„Labai keista, kad mūsų etnografai, istorikai niekur neskelbia, kad tokių teatriukų yra buvę ir Lietuvoje. Jeigu gretimos šalys juos turėjo, faktas, kad ir Lietuvoje tokie teatriukai egzistavo. Tik, matyt, ne kaime ir, vadinasi – ne lietuvių kalba. O mūsų mąstymas, nors dabar ir keičiasi, tarpukaryje buvo toks: jeigu ne lietuviškai, tai ir ne mūsų. Turiu įtarimą, kad dėl to šis reiškinys ir nebuvo fiksuotas. Bet kad tokie teatriukai pas mus egzistavo – neabejoju“, – tikina R. Driežis.

„Batlejkų“, „vertepų“ ir „šopkų“ konstrukcija buvo maždaug iki poros metrų aukščio, pagaminta taip, kad tokią dėžę būtų patogu pergabenti iš vienų namų į kitus, pasiėmus už rankenų šonuose. Be to, išvaizda ji priminė koplytėlę, pasakoja dailininkas. Anot jo, štai lenkiška „šopka“ buvo kuriama pagal atitinkamos vietos žymiausios bažnyčios atvaizdą.

„Įsivaizduokite didesnę negu įprasta „špokinyčią“. Tarsi nameliuką, kuris turi du, tris aukštus ar stalčius. Viršutinis aukštas priklausydavo šventajai šeimynai – ji būdavo nejudriausia, esančiame po juo būdavo vaidinamos scenos iš Šventojo Rašto, tarkime, apie Erodą, Tris Karalius ar pan., o apatinis stalčius būdavo skirtas liaudiškiems juokams, kuriuos išprovokavo Kūdikėlio gimimas.

Imkime baltarusiškos „batlejkos“ scenarijų: apatiniame aukšte moteris ravi daržą, – lėlė kad kuičiasi kuičiasi, – o angelas iš aukštesnio lango jai sako: moterie, mesk darbus, sužibo žvaigždė, gimė kūdikėlis Jėzus, visų žmonių vaduotojas, tai eik ir nusilenk jam. Moteris atšauna: atsitrauk, netrukdyk, aš daržą raviu, kitaip apžels piktžolėmis. Ir tuomet pasigirsta angelo balsas: tai tegul moterys visą likusį gyvenimą ir ravi daržus“, – kalėdinių teatriukų istorijos subtilybėmis dalijasi Vilniaus teatro „Lėlė“ režisierius ir dailininkas.

Iš tiesų, pasakoja R. Driežis, tokios liaudiškos intermedijos būdavo naudojamos norint praskiesti biblinę Kristaus gimimo istoriją žmonėms aktualiais dalykais – tiesiog kad vaidinimas nepabostų.

Šventinio laikotarpio teatriukų liaudiškos intermedijos būdavo naudojamos norint praskiesti biblinę Kristaus gimimo istoriją žmonėms aktualiais dalykais – tiesiog kad vaidinimas nepabostų.

Norėtųsi asmeniškesnio požiūrio į švenčių laukimą, nes juk šv. Pranciškaus idėja buvo parodyti ne kaip gražiai gimė kūdikėlis Jėzus, o kokiame varge jis gimė. Pranciškus buvo su vargstančiaisiais – ne ponaujančiaisiais. Ieškant šio santykio tokių vaidinimų tradicija padėtų rasti susikalbėjimą, pasijusti arčiau tų mažutėlių.

Nebespėjame pasiruošti tam, kas bus

„Būtų visai šaunu, namuose laukiant Kalėdų, patiems pasidaryti panašių teatriukų ir ką nors suvaidinti, užuot pirkus serijinės gamybos prakartėlių komplektus. Ir visai nebūtina vaidinti Jėzaus gimimo istoriją – galima ir mėgstamą pasakaitę. Ir vaidintojams būtų pramoga, ir šeimai pabūti kartu. Ne veltui tokio teatriuko konstrukcija labai tinkama žiūrėti vaidinimą kamerinėje aplinkoje“, – mano R. Driežis.

Ir jo didžiųjų metų švenčių laukimo filosofija iš tiesų tokia, kokios visi mes nuoširdžiai ir trokštame: „Norėtųsi asmeniškesnio požiūrio į švenčių laukimą, nes juk šv. Pranciškaus idėja buvo parodyti ne kaip gražiai gimė kūdikėlis Jėzus, o kokiame varge jis gimė. Pranciškus buvo su vargstančiaisiais – ne ponaujančiaisiais. Ieškant šio santykio tokių vaidinimų tradicija padėtų rasti susikalbėjimą, pasijusti arčiau tų mažutėlių.“

Vilniaus teatro „Lėlė“ Gyvojo lėlių muziejaus vadovas juokauja, esą būtų gerai, kad Kalėdas švęstume kas antrus metus. „Ką tik buvo vienos, o jau kitos atėjo. Ką noriu pasakyti? Nebepasiilgstame, nebeparuošiame širdies Kalėdoms. Juk advento laikotarpis tam ir yra, kad pasiruoštume tam, kas bus. Anksčiau būdavo, kad neperki eglutės žaisliukų, pats pasidarai, „betliejuką“ ar kokį vaidinimėlį pasiruoši. Mat kai ateis šventė, būtum jos išsiilgęs, jai ruošęsis“, – svarsto R. Driežis.

Iš tokių tikrojo Kalėdų laukimo tradicijų lėlių teatro režisierius prisimena iš tarpukario į mokyklas atėjusią „nagučių“ istoriją: „Tai tradicija su klasės draugais pasikeisti dovanėlėmis ar sveikinimais. Kodėl „nagučiai“? Nes toks posakis: „Iki Kūčių nekišk nagučių.“ Paprastai tai būdavo vokas su įdėta smulkmenėle, kurį galėdavai palikti klasės draugui slapčia suole. Vadinasi, linkėjimus jis perskaitys tik po Kūčių ir tarsi atsiras su tavimi per Kalėdas, kai jas švęsi su artimaisiais.“

Ir tokia tradicija, pasak R. Driežio – įrodymas, kad fantazuoti niekam neuždrausta, kad nebūtina visą švenčių laukimo džiaugsmą atiduoti didiesiems prekybos tinklams.

Atsimenu, sovietmečiu, kai dar buvau moksleivis, mums būdavo pramoga aplankyti kuo daugiau Vilniaus bažnyčių, nes tuomet jose kiekvienas „betliejus“ būdavo vis kitoks – matyt, dėl savigynos nuo ateizmo.

Atgaivinti negyvą Dievo atvaizdą

Grįžtant prie lėlių teatro sąsajų su bažnyčiose statomomis prakartėlėmis, įdomus ir dar vienas istorinis faktas.

„Vilniuje, kiek teko matyti, pastaraisiais metais sustatoma tik panoraminė figūrėlių kompozicija. Atsimenu, sovietmečiu, kai dar buvau moksleivis, mums būdavo pramoga aplankyti kuo daugiau Vilniaus bažnyčių, nes tuomet jose kiekvienas „betliejus“ būdavo vis kitoks – matyt, dėl savigynos nuo ateizmo. Visi būdavo judantys, figūrėlės judėdavo įtaisytos ant specialaus mechanizmo. Dabar, kai bažnyčiai nebėra nuo ko gintis, man regis, dingo ir nuoširdumas įrengiant „betliejus“. O anksčiau tam žmonės skirdavo pastangų“, – prisimena R. Driežis.

Judančių „betliejų“ tradicija, pasakoja menininkas, tiesiogiai susijusi su antikos laikais. Mechanizmas, dėl kurio figūrėlės gali judėti, teatro terminais tariant, vadinamas mechaniniu teatru.

„Jo konstrukcija beveik nepakitusi iki mūsų dienų atkeliavo iš antikos laikų, tik kad tuomet žmonės tikėjo kitas dievybes. Chrestomatinis tokio mechaninio teatro pavyzdys – dionisijoms skirtas mechaninis įrenginys, kurio centre – Dioniso figūra, o aplink – besisukančios bakchantės, – sako R. Driežis. – Ši kontrukcija buvo pritaikyta ir Kristaus gimimo istorijai atspindėti, tačiau jos intencija tokia pat – sužadinti religinius jausmus, didesnę adoraciją.“ 

Galų gale ir paties lėlių teatro pradžių pradžia, sako režisierius, radosi altoriaus papėdėje: „Lėlių teatras gimė iš žmogaus noro atgaivinti negyvą Dievo atvaizdą. Žodis „marionetė“ turi tiesioginį ryšį su Šventuoju Raštu ir Kristaus gimimo istorija. Nes Prancūzijoje prieš kelis šimtmečius ši istorija buvo vaidinama būtent siūlais ar vielutėmis iš viršaus valdomomis lėlėmis. Ir tuose vaidinimuose gražiausia lėlė publikai būdavo Marija su Kūdikėliu. Nuo jos vardo – Maria, Marion – ir „marionette“. Visa lėlių grupė pavadinta šiuo vardu. Išvertus į lietuvių kalbą tai būtų mažybinis Marijos vardas – Marytė arba Marijytė.“