Todėl pats Viešpats duos jums ženklą. 
Štai mergelė laukiasi kūdikio;
ji pagimdys sūnų 
ir pavadins Jį vardu Emanuelis. (Iz 7,14)

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

šiuos žodžius mums įprasta išgirsti iš Evangelijos pagal Matą. Joje taip skelbiamas išsipildymas pranašystės, pasakytos mažatikiui karaliui Ahazui 735 metais prieš Kristų. Baimė buvo sukausčiusi tiek karalių, tiek visą Judėją, nes, regis, niekas ir niekaip negalėjo nukreipti Asirijos keliamos grėsmės. Tuomet Dievas pasiuntė pas karalių pranašą Izaiją ir per jį paklausė, kokio ženklo norėtų karalius, kad patikėtų, jog Dievas yra Ahazo ir savosios tautos pusėje.

Karaliui atsisakius prašyti ženklo, pats Dievas prabilo apie Ženklą: Todėl pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins Jį vardu Emanuelis (Iz 7,14). Dievas ištesėjo savo pažadą Ahazui. Jis buvo su Judėja Ahazui valdant; Viešpats apgynė Jeruzalę nuo asirų ir kito karaliaus valdymo metais.

Izaijo pranašystė paskelbė pasauliui apie kūdikį, visiškai kitokį nei milijardai gimusių ir gimsiančių. Vienintelį tokį – Kūdikį iš Šventosios Dvasios ir iš Mergelės. Žmogų ir Dievą. Jis – ir Dievo pasiuntinys, ir pats siunčiantysis, Emanuelis – „Dievas su mumis“.

Per tą patį pranašą Izaiją sužinome, kaip tai įvyks, kai Dievas bus su mumis:

 Jis išaugo kaip atžala Jo akivaizdoje,

 kaip šaknis sausoje žemėje.

 Jis buvo nei patrauklus, nei gražus:

 matėme Jį, bet nepamėgome.

 Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas,

 skausmų vyras, apsipratęs su negalia,

 toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą.

 Jis buvo paniekintas, ir mes Jį laikėme nieku.

 Tačiau Jis prisiėmė mūsų negalias,

 sau užsikrovė mūsų skausmus.

 O mes laikėme Jį raupsuotu,

 Dievo nubaustu ir nuvargintu.

 Bet Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų,

 ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes.

 Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui,

 ir mes buvome išgydyti Jo žaizdomis. (Iz 53,2-5)

Po 700 metų pažadėtasis Emanuelis gimtajame Nazarete, kuriame užaugo, išvyniojęs vėl pranašo Izaijo knygą, paskelbė:

 Viešpaties Dvasia ant manęs,

 nes Jis patepė mane,

 kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.

 Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo,

 akliesiems – regėjimo;

 siuntė vaduoti prislėgtųjų. (Lk 4,18)

Švęsdami Kalėdas, mes iš tiesų švenčiame nuostabaus Dievo plano išsipildymą. Dievo Sūnus Jėzus Kristus užgimė, kad apsigyventų tarp mūsų ir būtų amžiams Emanuelis – „Dievas su mumis“. Šiandien švenčiame ne tik tai, kad senovės pranašystė išsipildė, bet kad ji išsipildė mums!

Kai karalius Ahazas prarado viltį ir pasijuto bejėgis galingo priešo akivaizdoje, Viešpats atėjo savuoju žodžiu jį pastiprinti ir užtikrinti, kad yra su juo. O juk dar grėsmingesnėje situacijoje esame mes, esantys nuodėmės ir mirties akivaizdoje. Tai – neįveikiami priešai, nuo pat gimimo persekiojantys, žeidžiantys ir gąsdinantys kiekvieną iš mūsų. Be to – ir tai svarbiausia – per nuodėmę esame tapę ir savo Dievo priešais. Taip pat – savo artimo ir savo pačių priešais.

Bet Ahazui pažadėtas ir mums išsipildęs ženklas viską keičia. Gimęs Emanuelis, įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu nugalėjęs mūsų mirtį, nuplovęs mūsų nuodėmes, visuomet YRA. Jis ne buvo, ne bus, o YRA su mumis. Dievas su mumis.

Todėl pasitikinčia ir ramia širdimi paveskime Jam visus savo kelius, atiduokime Jam baimes, prašykime Jo išgydymo sau, Bažnyčiai, pasauliui. Ir su džiaugsmu Jį pasveikinkime!

Ateik, Emanueli!                                                                                      

„Lietuvos evangelikų kelias“