Igor Ovsyannykov nuotrauka

Kalėdų kalėdos!.., – girdime kasdien.

Kai ima artėti Kalėdos, mes pradedame lėkti.

Neseniai lėktuvo žurnale perskaičiau, kad „dėl didelių turistų srautų, siekiant užtikrinti tvarkingą jų judėjimą ir archeologinių statinių saugumą, iš esmės nuo šiol Venecijoje yra draudžiama „stovėti be pagrindo“.

Ar mes – Venecijoje? Mus apima panika ir siekdami užtikrinti atsiveriančios tuštumos užpildymą bet kuo – pradedame be sustojimo judėti: ką nors pirkti, kepti ir virti. Ne visi. Dažniausiai tada – kai neturime tikrojo pagrindo: viduje ir po kojomis. Kai pasimetame nuo Dievo. O viskam pasibaigus, palengvėjusiai atsikvepiam – pagaliau Kalėdos baigėsi...

Kas jos? Tos Kalėdos?..

„Kalėdos... – tai kažkas... Kažkas Tokio!“. Žinote, dalis iš mūsų jau net nebežino, kas tai. Skelbia šią žinią euforiniu balsu, kuriame Kristaus visai nėra. Arba jis trumpai atsiranda, tą vieną naktį, ir paskui vėl dingsta iki kitų metų priminimo. Gimė pernai, gimė užpernai, gimė šįmet, gims kitąmet.  Net nesusimąstome – kodėl. Lygiai taip, kaip nesusimąstome ir apie tai, kodėl visada iš sniego lipdome sniego senius, o iš smėlio visada statome pilis. Nes taip įprasta. Vaikai sako, kad Kristus gimė tam, kad viskas būtų gerai, o pilys ir seniai – kad būtų linksmiau ir gražiau. Ir tam, kad vaikai nesusigadintų vaikystės. Nes ją gali susigadinti tada, jei tavęs kokius dvejus metus neleis į lauką, tu nematysi sniego ir taip susigadinsi vaikystę. Dar ją gali susigadinti susipykęs su draugu. Draugai yra labai svarbu ne tik žmonėms, bet ir, pavyzdžiui, triušiams. „Ar numirę triušiai turi draugų?“ – klausia vienas. „Gal...“, – sako kitas. – „Bet jei vienas numiršta anksčiau, o kitas lieka gyvent – galbūt ir ne. Jei nesusiranda jų danguj.“

– Jei aš visai neturėčiau draugų – aš vis tiek turėčiau du. Tai angelas sargas ir Dievas. Kalbėčiaus su jais naktį. Nes tada ramiau. Eina susikaupti. Ir prašyčiau, kad turėčiau draugų...

– O aš dažniausiai Dievo prašau dviračio. Arba kad nesivaidentų namuose. Nes kai prie veidrodžio statai meškinus – tada vaidenasi.

– Kas tiki Dievu – tam nesivaidena. Aš tikiu. Dievas yra.

– Taip! Žinau! Jis gyvena Mėnulyje. Ir (apsuka pirštu ratu sau virš galvos) – visur čia.

– Ne, jis gyvena Danguje. Ten yra dideli auksiniai vartai, o už vartų sėdi Dievas: aukštoje kėdėje su didele balta šake.

– Su stebuklų lazdele!

– Ir jei būnam geri – siunčia mums džiaugsmą. O jei jam liūdna – verkia. Tada lyja. O jei piktas – su šake trenkia į žemę ir eina žaibai.

– Bet Kalėdos yra džiaugsmas.

– Nes Gedimino pily gimė Kristus. Jį aplankė kunigaikštis Mindaugas ir jis viską žino apie Lietuvą. O gal net apie visą pasaulį. (Nedrąsiai apsidairęs akimis) Jis dabar girdi, ką mes kalbam...

– Jis gimė avies namelyje.

– Taip, Jis yra, aš žinau!

– Jei aš sutikčiau Dievą?.. Aš jo paklausčiau, kaip jam sekasi. Kaip jam sekasi?.. Manau, kad jam sekasi gerai. Kodėl?.. Nes yra laimingas. Dėl ko? ...Nes prie jo yra Marija... Asilas su karvute, viduje – pečius. Ir šieno.

– Labiausiai žmonėms reikia meilės...

- - - 

O žinote, ko dažniausiai, sutikę Dievą, paklaustų suaugusieji?..  

– „Kodėl mūsų gyvenimas toks...“

„Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais.“ (Jn 1, 9-12). 

„Lietuvos evangelikų kelias“