Kristina Frank. Dailininkas Jonas Rustemas. XIX a. pirma pusė. Lietuvos dailės muziejus

Vieną apniukusią vasaros dieną užsukau į Vilniaus dailės galeriją. Akį patraukė žavingos moters, rankose laikančios natas, portretas. Pasiteiravus, kas ji tokia, galerijos darbuotoja atsakė, kad tai – Vienos dainininkė Kristina Gerhardi Frank, Vilniaus universiteto profesoriaus Josepho Franko žmona. Susidomėjusi šia asmenybe ėmiau skaityti Josepho Franko atsiminimus, kuriuose radau gausybę autentiškų liudijimų apie XIX a. pradžios Vilnių: jo gyventojus, Vilniaus universitetą, tragišką Napoleono kariuomenės traukimąsi per Vilnių iš Maskvos. Tačiau didžiausią įspūdį paliko išskirtinės paties Josepho Franko – garsaus daktaro ir filantropo – ir jo žmonos Kristinos asmenybės, kurios švietė it deimantai to meto Vilniuje. 

Frankų šeima atvyksta į Vilnių

1804 m. rugsėjo 11 d. iš Vienos link Vilniaus pajudėjo dvi karietos, lydimos nedidelės brikelės, kuriomis į Vilnių vyko garsūs to meto Europos gydytojai: Johanas Peteris Frankas ir jo sūnus Jozephas Frankas su žmona, Vienos dainininke Kristina Gerhardi Frank. Visoje Europoje žinomas Vienos medicinos profesorius Johanas Peteris Frankas ryžosi palikti tėvynę, gavęs neseniai įkurto Vilniaus imperatoriškojo universiteto rektoriaus vyskupo J. Stroinovskio kvietimą užimti universiteto profesoriaus vietą. Vieniečiai, iki paskutinės minutės negalėję susitaikyti su dviejų garsiausių medicinos šulų netektimi, darė žygius sulaikyti vyresnįjį Franką Austrijoje, žadant pensiją iki gyvos galvos bei gąsdinant atšiauriu klimatu šiaurėje, tačiau galiausiai abu Frankai – tėvas ir sūnus, lydimi šeimynykščių, apsisprendė išvykti.

Kelionė truko daugiau nei tris savaites. Josephas Frankas savo prisiminimuose apie ją rašė: „Mes judėjome taip greitai, kaip tik įmanoma smėlėtais Lietuvos keliais. Neaprėpiami miškai, kuriuos perkirsdavome, turėjo kažkokios didybės. Tarp jų įsiterpę platūs šalnos nubalinti laukai atrodė kaip žiemą. Šiaurės vėjas ją jau pranašavo. Važiavom dieną ir naktį, nerasdami jokios pastogės nakvynei.“

Vilniuje tuo metu gyveno 22 000 katalikų, 600 graikų, 500 liuteronų, 100 reformatų, 11000 žydų ir 60 mahometonų.

Spalio 4 d. į Vilnių atvykusiems Frankams buvo pasiūlyta apsigyventi grafienės Marijos Nagurskos, vėliau tapusios antrąja grafo Mykolo Kleopo Oginskio žmona, name. Vilniuje šis namas, esantis Didžiojoje g. 1, iki šiol vadinamas Franko namu. Šiuo metu jame yra įsikūręs Prancūzų institutas, knygynas ir kavinė.

Atvykėliams Vilnius pasirodė chaotiškas: daug rūmų, menkų lūšnelių, visur purvinos gatvės, kuriose lakstė kiaulės. „Link didingos katedros vedančios gatvės buvo negrįstos, pilnos visokiausių šiukšlių, lyjant – neišbrendamos. Namai daugiausia mediniai, nors buvo ir keletas mūrinių. Išsidriekęs kalvos papėdėje (Neries ir Vilnios) santakoje miestas buvo labai nešvarus.“ Tačiau maisto miestelėnams netrūko – jautienos, veršienos, kiaulienos kainos perpus buvo mažesnės nei Vienoje, gausu daržovių, vaisių, žuvies iš Nemuno, Neries bei ežerų.

Pasak Josepho Franko, Vilniuje tuo metu gyveno 22 000 katalikų, 600 graikų, 500 liuteronų, 100 reformatų, 11000 žydų ir 60 mahometonų. Aukštuomenė, miestiečiai ir profesoriai priklausė Katalikų Bažnyčiai, o valdžios pareigūnai, pirkliai, valstiečiai laikėsi graikiškojo tikėjimo apeigų. Liuteronai ir reformatai vertėsi menais, amatais ir prekyba. Žydai gyveno atskiroje bendruomenėje. Frankus maloniai nustebino tai, kad visų tikybų atstovai darniai sutarė tarpusavyje.   

Lapkričio 21 d. vyresnysis Frankas pradėjo specialiosios terapijos kursą Vilniaus universitete, tačiau jame ilgai neužsibuvo: 1805 m. išvyko į Peterburgą, pakviestas dirbti caro šeimos gydytoju ir Peterburgo medicinos akademijos rektoriumi. Tuo tarpu Josephas Frankas Vilniuje gyveno ir dirbo net iki 1823 m.: jis vadovavo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Patologijos katedrai, 1805 m. jo iniciatyva buvo įsteigta Vilniaus medicinos draugija, vėliau įsteigti Medicinos, Vakcinacijos ir Motinystės institutai. Europoje tokių įstaigų tuo metu dar nebuvo.

„Geriausia žemiškojo pasaulio dainininkė“

Prof. J. Frankas buvo didelis operos bei teatro gerbėjas ir žinovas, muzikantas, jaunystėje klavesino pamokas ėmęs pas garsųjį W. A. Mozartą. Jo žmona Kristina Gerhardi Frank buvo garsėjanti Vienos dainininkė, kurios balsui kompozitorius Franzas Josephas Haydnas parašė Ievos ir archangelo Gabrieliaus partijas savo oratorijoje „Pasaulio sukūrimas“.

Kristina Gerhardi buvo Moravijos medvilnės fabrikanto, mirusio, kai ji buvo dar vaikas, dukra. Kritiškoje padėtyje atsidūrusiai šeimai padėjo draugai ir artimieji. Nuostabų balsą turėjusi Kristina buvo ruošiama operos artistės karjerai Italijoje, tad buvo kreiptasi patarimo į Josephą Franką, turėjusį daug pažinčių toje šalyje. Pasak J. Franko, aštuoniolikmetės Kristinos nedidelis ūgis keistai kontrastavo su galingu balsu, kuriam jis neturėjo jokių priekabių. Kristinos motinai kategoriškai pasiteiravus apie dukters galimybes padaryti karjerą teatre, J. Frankas pasisiūlė Kristiną pristatyti garsiam dainininkui Luigi‘ui Marchesi‘ui. Pastarasis, paklausęs Kristinos dainavimo, garantavo jai puikų debiutą Genujos teatre.

„Jūs galite gauti turtingą moterį, bet visuomet atsiras dar turtingesnių, galite – gražią, bet atsiras dar gražesnių, tačiau neįmanoma rasti geriau dainuojančios moters...“

Prasidėjusi pažintis tęsėsi, J. Frankas pradėjo lankytis pas panelę Kristiną. Pats nustebo pastebėjęs, kad pradeda prisirišti prie šios merginos, tuo tarpu Kristina irgi neliko jam abejinga. Josephas Frankas buvo nusistatęs prieš santuoką – ypač, jei pajusdavo grėsmę, kad kažkas nori jį apvesdinti, tačiau Kristinos elgesys rodė, kad ji nepuoselėja jokių planų dėl vedybų. J. Franko draugas Karpanis, žinojęs J. Franko aistrą vokalinei muzikai, pasiūlė jam vesti moterį, kuri moka dainuoti: „Jūs galite gauti turtingą moterį, bet visuomet atsiras dar turtingesnių, galite – gražią, bet atsiras dar gražesnių, tačiau neįmanoma rasti geriau dainuojančios moters...“

Piršlybos buvo keistos: paprašytas padėti parašyti laišką Genujos teatro antrepreneriui, atsiuntusiam sutartį Kristinai, jis jai pradėjo diktuoti tokį tekstą: „Pone, nematyta aplinkybė verčia mane atsisakyti jūsų man atsiųstos sutarties. Aš rengiuosi ištekėti už daktaro Josepho Franko...“ Apsiašarojusi Kristina puolė J. Frankui į glėbį...

Santuoka įvyko 1798 m. rugpjūčio 20 d. Kristina Frank atsisakė profesionalios dainininkės karjeros, tačiau dainuodavo privačiuose ir labdaros koncertuose, kuriuos organizuodavo jos vyras.

Atvykę į Vilnių šią veiklą sutuoktiniai tęsė ir toliau. Kristina entuziastingai rėmė savo vyrą, dalyvaudama visuose jo labdaros projektuose. Jos balsu žavėjosi caro šeima ir visas Peterburgas, vadinę ją „geriausia žemiškojo pasaulio dainininke“. Ji netgi išdrįso ginčytis su caru, pareikšdama, kad lenkų kalba parankesnė dainuoti nei rusų. Caras galantiškai pabaigęs diskusiją: „Ponia, jūsų lūpose bet kokia kalba tampa harmoninga.“

Profesorius Jozefas Frankas. Dailininkas Jonas Rustemas. XIX a. pirma pusė. Lietuvos dailės muziejus

Kuklieji labdariai

Prof. Josepho Franko pacientai buvo ir didžiūnai, ir nusigyvenę bajorai, ir gausi žydų bendruomenė, ir paprasti vargo žmonės, dažnai neišgalėdavę susimokėti net už vaistus. Norėdamas paremti apverktinos būklės Gailestingųjų seserų ligoninę, kurioje demonstruodavo patologiją, prof. J. Frankas sumanė surinkti lėšų, suorganizavęs koncertą Miulerio namų kazino salėje. Apie tai jis rašė savo memuaruose: „Baronienę Benigsen paprašiau paskambinti sonatą fortepijonui, o pirmininko dukrą panelę Lachnicką – arfa. Grafas Kazimieras Grabovskis, leitenantas pulkininkas Merlinis ir ponas Sierakovskis violončele ir smuiku pritarė damoms. Ponia Frank sudainavo dvi ilgas itališkas arijas ir polonezą. O teatro orkestras išbandė mano kantrybę.“ Koncerto metu surinkti 703 Olandijos dukatai pranoko visus lūkesčius, o ponios Frank dainavimas sukėlė tikrą furorą, kurį 1805 m. sausio 17 d. aprašė „Vilniaus laikraštis“: „Brangi mūsų kraštui, paguodą kenčiantiems žmonėms teikianti Franko pavardė po vakarykščio koncerto naujai suspindėjo.“

„Jaučiu pareigą, ponia, padėkoti už Jūsų pagalbą Vilniaus neturtėliams. Kitas tokį talentą turintis žmogus teiktų malonumą draugams ir pažįstamiems. O Jūs savo talentu gelbstite vargstančiai žmonijai.“

1807 metais Vilniaus vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis ir profesorius Josephas Frankas įkūrė Labdarių draugiją rūpintis neturtingais ligoniais, vaikais ir seneliais, kurios priedermė buvo ir kova su valkatavimu Vilniaus gatvėse. Tų metų žiema pasitaikė itin rūsti: daugybė žmonių sušalo gatvėse, vargdieniams trūko maisto ir šilumos. J. Franko pastangomis sausio 15 d. suorganizuotas koncertas, kurio metu dalis surinktų lėšų buvo skirta Labdarių draugijai, sužavėjo publiką, o ponia Frank iš generalgubernatoriaus gavo tokį raštelį: „Jaučiu pareigą, ponia, padėkoti už Jūsų pagalbą Vilniaus neturtėliams. Kitas tokį talentą turintis žmogus teiktų malonumą draugams ir pažįstamiems. O Jūs savo talentu gelbstite vargstančiai žmonijai.“ 

Šalčio aukomis tapo daug neturtingų gimdyvių. „Pažiūrėjus į jas plyšo širdis. Įsivaizduokite žiemą gimdančią moterį, kai trūksta malkų, duonos, vystyklų, kai nėra vikrios pribuvėjos, įsivaizduokite ją, apsuptą mažų vaikų, be tarnaitės, be jokios paramos, kai vyro ištisą dieną nėra namie, o grįžta jis dažniausiai girtas“, – rašė J. Frankas. (Pirma knyga, 259 p.) Žinodamas, kokia pagalba teikiama neturtingoms gimdyvėms Prancūzijoje ir Anglijoje, J. Frankas ėmėsi žygių įsteigti Motinystės institutą. Ši idėja iš pradžių susilaukė pašaipios nuostabos, tačiau vėliau, kai pasklido žinia, kad tokį institutą po vedybų su Austrijos imperatoriaus dukra Marija Luiza įsteigė Prancūzijos imperatorius Napoleonas, visi ėmė girti J. Franką. Institutas savo globotinėms teikė nemokamą pagalbą gimdymo metu, moterys gaudavo maisto bei 700 sidabro rublių vertės kūdikio kraitelį. Instituto narėmis galėdavo tapti moterys, apsiėmusios globoti bent vieną moterį per metus. Motinystės instituto pirmąja prezidente tapo generalgubernatoriaus žmona, o sekretore – Kristina Frank.

Labdarių draugija, Vakcinacijos ir Motinystės institutai klestėjo. 1810 m. J. Franko rūpesčiu pagalba buvo suteikta 918 ligonių. Tačiau pinigai seko, ir teko sukti galvą, iš kur jų paimti. Sumanyta pastatyti Cingarelio operą „Romeo ir Džuljeta“. Ponia Frank vaidino Džuljetą, garsiam Drezdeno operos dainininkui Tarkvinijui teko Romeo vaidmuo, o pats Frankas ketino imtis Džuljetos tėvo vaidmens, tačiau draugo, prof. Niškovskio atkalbėtas šiam vaidmeniui rado kitą artistą. Operoje dalyvavo ir baleto šokėjai, ir 24 grenadieriai, turėję fechtuotis, o paties J. Franko namuose vyko repeticijos ir treniruotės, buvo siuvami kostiumai.

Spektaklis įvyko 1810 m. balandžio 23 d. „Entuziazmas visuotinis. Kitaip ir negalėjo būti“, – savo memuaruose rašė J. Frankas. – Tikras stebuklas: pačioj Lietuvos širdy atliekama tikra opera, kurioje itališkas dainavimas palydimas prancūziškos deklamacijos. Ką tik grįžęs iš Paryžiaus grafas Oginskis, kuris matė „Romeo ir Džuljetą“ Tiuilri rūmuose su Krešentiniu ir panele Grasini, viešai pareiškė, kad Tarkvinijus ir ponia Frank prilygo jiems.“ Scenoje buvo kaunamasi „su žiežirbomis“ – pasak J. Franko, buvo netgi lengvai sužeistų. Pasibaigus spektakliui ekstazės pagauta publika į sceną šaukė ponią Frank. J. Frankui pasiteiravus žmonos, apie ką ši mąsčiusi gulėdama karste, Kristina Frank atsakė: „Aš galvojau apie tai, kad Tarkvinijų pakviesite vakarienės, kad abu būsite išalkę, ir kad aš pamiršau tuo pasirūpinti...“

Opera buvo kartojama dar du kartus, o surinkti pinigai skirti Labdarių draugijai. Vėliau J. Franko iniciatyva Vilniuje buvo įkurtas teatras, kurio antreprenere tapo ponia Frank.

Frankų namai buvo tapę aristokratų, mokslininkų, meno žmonių traukos vieta. 1817 m. Labdarių draugija užsakė Kristinos ir Josepho Frankų paveikslus, kuriuos nutapė dailininkas Jonas Rustemas. Paveikslai buvo pakabinti Labdaros draugijos posėdžių salėje. Savo memuaruose J. Frankas rašė, kad „tokią pagarbą labiau tinka rodyti po mirties, o esant gyvam – reikia stengtis jos neprarasti“.

1823 m. birželio 24 d. Frankai išvyko iš Lietuvos. Caro žandarams susekus slaptą studentų organizaciją ir suėmus universiteto rektorių Tvardovskį, J. Frankas ryžosi palikti kraštą, kuriame praleido 19 metų. Išvykę iš Lietuvos sutuoktiniai apsigyveno Italijoje, ant Komo ežero kranto. Josephas Frankas mirė 1842 m. Kristinos Frank mirties data nežinoma.

Parengta pagal Jozepho Franko „Vilnius XIX amžiuje. Atsiminimai"