Jėzus kalbėjo savo apaštalams:
    „Sergėkitės žmonių: nes jie įskųs jus teismams ir plaks sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti.
    Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis. Brolis išduos mirti brolį, ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“.

Apd 6, 8–10; 7, 54–59: Štai regiu atsivėrusį dangų

Ps 31, 3cd–4. 6. 8. 16bc–17. P.: Viešpatie, į tavo rankas pavedu savo gyvybę.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius

Bažnyčia jau antrąją Kalėdų dieną mums apmąstyti pateikia pirmojo kankinio šv. Stepono kankinystę. Senovės pranašai būsimojo Mesijo karalystę aprašo ją gražiausiais vaizdais, o kalbėdami apie Žmogaus Sūnų, skelbia jo paniekinimą, kančią ir mirtį. Garbę bei valdžią jis gaus ne iš žmonių, o iš Dievo. Jėzui dar kūdikystėje Simeonas pranašavo atmetimą ir kančią, taip pat jo niekada nepaliksiančiai ištikimiausiai mokinei – Marijai. Pats Išganytojas persekiojimų dalią skelbė savo mokiniams.

Stepono kankinystėje labai reikšminga tai, kad prieš jį sukilo ne asmenybės, kiekvienas savo vardu ir asmenine atsakomybe, bet žmonės, tarsi atstovaujantys įvairioms institucijoms: libertinų sinagogai, kirėniečiams, atėniečiams... Žmonės, neturintys savos ir brangios idėjos, kurią galėtų priešpriešinti Stepono liudijimui, todėl jie „negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai“, o slėpėsi už savo atstovaujamos institucijos autoriteto. Steponas jiems paliudijo bebaimę, žemiškus skausmus ir mirtį pranokstančią viltį: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“, o kaltintojai, neturėdami savosios vilties, baisiai įniršo ir jį nužudė.

Jėzus perspėja savo mokinius sergėtis žmonių – tų, kurie neturi savojo veido, idėjos ir vilties. Jie kaltins ir žudys Jėzaus mokinius ne už kokius nors nusikaltimus, tačiau iš juodo pavydo, nes šie turi viltį ir gyvenimo džiaugsmą. Tai prasidėjo dar žmonijos aušroje, kai Kainas iš pavydo nužudė savo brolį Abelį, kadangi šis patiko Dievui. Tikrieji Kristaus mokiniai žino, kad prieš juos visada sukils pasaulis, tačiau tiki pergale, turi viltį ir todėl renkasi Viešpatį.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai