Scena iš rež. Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Trans Trans Trance“. Tomo Ivanausko nuotr.

Šis mūsų visų metas gali būti įvardytas žodžiu trans ar tranz – tranzicija, transformacija, transgresija, žodžiu, žyminčiu perėjimą, keitimąsi, ribų kirtimą. Kaitą išgyventi gal ir nėra itin patogu ar net, pagal kinus, prakeiksmas, bet turint omeny prieš tai buvusią tvarką – net tik nelyginamai lengviau, bet ir įdomiau.

Genezės

Besikeičiančią moterų padėtį palikčiau aptarti kur kas labiau į šią temą įnikusiems (paprastai – įnikusioms), bet scenos menų lauke galima tvirtai konstatuoti, kad tiekos moterų kūrėjų dar nebuvo per visą mūsų šalies istoriją nuo Bonos Sforzos ar Pranciškos Uršulės Radvilienės laikų. Šį pokytį galima, be abejo, sieti su atsivėrusiomis sienomis – ir todėl manau, kad vienas labai aktualių šiandienai jubiliejų yra gruodžio 21-oji, kai prieš dešimt metų Lietuva prisijungė prie Šengeno erdvės. Drauge su išnykusiomis sienomis ir laisva komunikacija ėmė liberalėti ar bent jau nelyginamai tolerantiškesnė būti aplinka.

Šį laiką galima būtų lyginti ir su chruščiovinio atlydžio metų trumpu laisvėjimu, tačiau anuometinis moterų kūrėjų atėjimas į Lietuvos sceną labiau sietinas su nuleistais iš viršaus partiniais potvarkiais (tarp jų – ir moterų emancipacijos direktyvomis, kildinamomis iš pirmųjų porevoliucinių metų Rusijoje) ir jokiu būdu ne su feministiniais judėjimais Vakaruose – nei būta kontaktų, nei teorijos skaitytos.

Feministinės nuotaikos buvo ne tiek teorinės, kiek atsitiktinės, bet tvyrančios ore (plačiau apie tuos sutapimus žr. Ramunės Marcinkevičiūtės įžanginį tekstą jos knygoje „Patirčių realizmas. Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos studija“). Aš būčiau linkęs įžvelgti jas jau gerokai transformuotas visiškai proziškuose kasdienos dalykuose – nuo mus pasiekusių lenkų madų žurnalų („Uroda“ ar „Kobieta i žycie“) iki prancūzų ir italų kinematografo, įvairios kokybės juostomis siūliusio tiek madų, tiek interjero bei gyvenimo būdo pavyzdžius. Juolab kad tokie dalykai kur kas labiau keičia gyvenseną nei protingos teorinės knygos. (Čia tiktų pamąstymas, kas labiau keitė Lietuvos gyventojų estetinį skonį – meno pavyzdžiai, kultūros studijos ar prekybos centrai su gražesniais prekių įpakavimais?)

Vis dėlto kalbant apie kuriančias moteris neišvengiamas ir savotiškas svetimo sodo lankytojo žvilgsnis – lyg vis dar žiūrėtum į tai, kas turėtų būti savaime suprantama, bet iš tiesų nėra taip įprasta. Deja, tą neįprastumą būtina fiksuoti, kad jis taptų norma. O tam būtų puiku paritetiškai pradėti kalbėti ir apie kuriančius vyrus, akcentuojant jų pateikiamą matymą kaip jų žvilgsnį (jei toks yra), nes tai, kas yra laikoma norma, yra ir normaliai laikina.

Todėl ne vien kiekybiniai parametrai lemia pokytį. Prie šių pamąstymų atvedė trys šį rudenį pamatyti spektakliai ir juose nagrinėjamos temos, kurios beveik ar visai nebuvo nagrinėtos mūsų scenoje anksčiau, bet ratilai sklinda ir plačiau.

Aktorės Aldona Vilutytė, Severina Špakovska, Rasa Samuolytė, Viktorija Kuodytė ir Nelė Savičenko režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklyje „Terapijos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Moterų atėjimas į sceną svarbus tuo, kad sugrąžina teatrinei erdvei – atlikėjams ir žiūrovams – antrą smegenų pusrutulį. Juk tenka pripažinti, kad keletą dešimtmečių matome įvarytą į kampą (ar nuklydusį į vieną pusę) teatrą, nagrinėjantį stiprius charakterius, būtinai ieškantį herojų.

Vaidmenys

Nedidelės paklaidos – Birutės Kapustinskaitės „Terapijų“ premjera įvyko ankstyvą pavasarį, bet ne laikas čia svarbu. Taip pat – režisavo spektaklį Kirilas Glušajevas. Bet režisierius buvo tiek taktiškas ir taip pavyzdingai ištirpo ar išsilydė aktorėse, leisdamas joms atskleisti ir temą, ir savo veikėjas, kad kūrinį tvirtai vadinčiau moterišku. Moterišku – ne žiūrint iš buko mačizmo pozicijų, o dėl to, kas įprastai tradiciškai (nors klaidingai) priskiriama moterims – jautrumas, intymumas, pastabumas detalėms ir net savotiška scenos veikėjų deheroizacija.

Ir kaip tik todėl moterų atėjimas į sceną svarbus tuo, kad sugrąžina teatrinei erdvei – atlikėjams ir žiūrovams – antrą smegenų pusrutulį. Juk tenka pripažinti, kad keletą dešimtmečių matome įvarytą į kampą (ar nuklydusį į vieną pusę) teatrą, nagrinėjantį stiprius charakterius, būtinai ieškantį herojų ar rodantį juos (kas, kad dažniausiai depresijos ir desperacijos apimtus), demonstruojantį agresiją judesiuose ir iš gerklių, o pakeliui skaitome kritiką (dažniau – moterišką), besiilginčią tvirtos režisieriaus rankos (beveik plebso motyvas politikoje), aprašinėjančią kenčiančias ir kartais stiprias moteris, bet jokiu būdu ne gražias (gražiai parodomos moterys mūsų scenoje paprastai yra dūros, ir tai dar viena tema tyrimams). Tai kalba ne apie kokią nors teatrinę krizę, o apie vienpusio pasaulio raišką, kuri nepriklauso nuo kūrėjų lyties (sakykime, Yanos Ross teatro samprata būtent ir yra tvirtai vyriška).

Atgyjanti dramaturgija taip pat skaičiuojama kokybe: Teklės ir Marijos Kavtaradzių duetas kuria scenarijų geriausiam pastarųjų metų filmui „Šventasis“, Eglės Vertelytės scenarijus, o dar labiau filmas „Stebuklas“ nebūtų toks įdomus be antropologiškai tikslių detalių iš 1992-ųjų ir be Eglės Mikulionytės vaidmens, Birutė Kapustinskaitė taip pat yra nebe pašalinė kūrėja, pakeliui į parduotuvę užnešusi pjesę teatro litdaliai. Jos „Terapijos“ yra daugiau nei tiesiog paprastas pjesės pastatymas. Ji stebi šešias moteris, palaužtas ligos, bet vėžys nesirenka lyties.

Dramaturgė stulbinamai įtikinamai sukuria palatos pasaulį, paversdama jį ir universaliu – gerą dramaturgiją išduoda atpažįstamumo nuostaba: pasirodo, ir pas jas taip pat, tik dar aštriau! Tame mažame ir kai kam paskutiniame pasaulyje, kaip ir kitur, mikliai sukuriamos hierarchijos, pasidalijama pozicijomis, moteris gaubiančią tragediją atmiešia kasdienybės komedijos ir niekur neišnykstantis nervas dėl ateities. Tačiau jei paprastai vyrų režisūra žengia universalijų link, moterų keliauja intymaus buvimo gelmėn.

Čia tiksliai kuriami tipažai, prasidedantys jau nuo parinktų vardų (vardai kaip vardai, pagalvoji, bet juose dramaturgė atranda ir tam tikrą socialinį, kultūrinį kodą), o toliau eina visos pamažu seikėjamos kiekvienos moters situacijos – ne čia, bet už ligoninės ribų: vaikai, vyrai, vienatvė, išgijimo viltis ir „graikiškai“ už scenos įvykstanti mirtis.

Sunkiausia užduotis ir didžiausias (est)etinis pasitenkinimas – aktorių ir žiūrovų bendras buvimas, atviras laboratorinis tyrinėjimas ir leidimas žiūrovams jį stebėti. Tai drauge kelia ir problemų: aktorės yra tarp, bet režisierius vis dėlto būtų linkęs labiau jas versti personažėmis. Tai nėra neteisinga, bet kūrėjoms, matančioms žiūrovus ir net atvirai bendraujančioms su jais (erdvė pernelyg artima, kad pasislėptum), sunkiausia ir paveikiausia yra išlaikyti tą pusiausvyrą – ne nuslysti į komedijinę, personažo pusę, o likti ir šiapus, pasakojančios aktorės pozicijoje.

Nuolatinis vaidinimas ir buvimas stambiu planu veikia taip emociškai ir kuria tokį vaidybos krūvį, kad aktorėms norėtųsi pasiūlyti pačioms kiek atsikvėpti ir išlįsti bent kelioms minutėms iš situacijos, praverti langą ir leisti mintims neužsisklęsti vien ligoninės erdvėje. Nes mes, žiūrovai, girdime veikėjų vardus, bet regime pažįstamas aktores su visais iki tol atsineštais ir būsimais vardais. Ir turime progos pamąstyti ne vien apie pjesės situaciją, bet ir menininkių darbą, kuris čia matomas visu grožiu ir išgręžtais jausmais.

Scena iš rež. Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Trans Trans Trance“. Tomo Ivanausko nuotr.

Spalio vakarą buvau apdovanotas retu mūsų kraštuose žiūrovų atsaku: kai graži mergina, ką tik išėjusi iš kokio naktinklubio (Adelė Šuminskaitė), ėmė „vyriškai“ keiktis, po kurio laiko vyriškoji publikos pusė paprašė nutilti. Žiūrovas išdrįso, nes spektaklyje žiūrovai visada yra čia, jie niekur nedingsta.

Kūnai

Kamilė Gudmonaitė savo spektakliu „Trans Trans Trance“ pateikia pirmiausia moteriškumo, tik po to ir įvairų trans- manifestą. Šis žanras būtų tinkamiausias nusakyti spektakliui, nes čia daugiau tiesmukumo ir frontalaus bendravimo su žiūrovais nei istorijų ar juo labiau detalių, o pareiškimus gali lydėti ir reakcijos.

Režisierė su aktorėmis ir bendrakūrėjomis Dovile Kundrotaite, Jovita Jankelaityte ir Adele Šuminskaite atveria kitokių registrą nuo „Raganų kūjo“ laikų iki translytiškumo apraiškų ir požiūrio į tai Europos ir siauriau – Lietuvos kultūroje. Problemų vardijimas ar supažindinimas su jomis nėra naujiena, ir vargu ar teatras čia spėtų paskui medijas ir mokslinius tyrimus. Bet sudėliotas iš atskirų numerių ir be jokių įsipareigojimų juos sklandžiai susieti šis registras fiksuoja ir iškrypusias, inertiškas mūsų žvilgsnio „normas“: grožis ir mielumas tampa saldus tiesiogine prasme, pupytės kopijuoja viena kitą ir taip plečia unifikaciją laisvos raiškos visuomenėje; idealūs kūno matmenys niekaip negarantuoja logiškų ar nuspėjamų elgesio parametrų; emancipacija ir buvimas lygiais atneša į moterų pasaulį cigaretes, bokso pirštines ir riaugėjimą, t. y. visus „vyriškus“ atributus, ir čia galime patirti nesaldų paritetą.

Bet svarbesnė šio teatrinio tyrimo pusė – emocinė. Žiūrovui neretai sukuriama nejauki atmosfera, kai nežinai, kaip žiūrėti, abejoji, kaip reaguoti, ką reiškia kažkokie neatpažįstami personažai, ar veiksmas ne per daug ištęstas (per, tačiau sąmoningai), ar mus stebi ir bando jungti į žaidimą, ar tik stebi?

OKT studijos erdvė jau kurį laiką tampa ne tik akistatos su žiūrovais kambariu, bet ir aktorinės meistrystės testu, matuojančiu ir gebėjimą būti. Spalio vakarą buvau apdovanotas retu mūsų kraštuose žiūrovų atsaku: kai graži mergina, ką tik išėjusi iš kokio naktinklubio (Adelė Šuminskaitė), ėmė „vyriškai“ keiktis, po kurio laiko vyriškoji publikos pusė paprašė nutilti. Žiūrovas išdrįso, nes spektaklyje žiūrovai visada yra čia, jie niekur nedingsta, o aktorių kreipiniai, žvilgsniai į salę taip publiką „legitimuoja“.

Reakcija parodė ir žiūrovo normas: spėju, kad besikeikiantis scenoje vyras nesukeltų publikai tokio diskomforto. Bet aktorė toliau varė delfio (ne metafora, o realybė) žeminančius komentarus apie kitokius asmenis šalia stovinčiai ir nebyliai – bet taip „vyriškai santūriai“ verkiančiai Jovitos Jankelaitytės translytei personai, kad nuo dar vieno pažeminimo ją išgelbėjo žiūrovė paauglė: „Nereikia“. „Ką nereikia, tegul laižo grindis?!!“ – rėkė kiaunė, ir spektaklis tęsėsi toliau, bet svingavimas tarp sceninės intrigos ir realaus visų buvimo čia jau buvo pasiekęs zenitą, publika pasijuto esanti nusikaltimo liudininkė.

Po to aktorėms beliko viską apibendrinti iš išeiti į saugesnes metaforines erdves, kai dar vienas kitas – indų Ganešas – tiesia puokštę gėlių kitam asmeniui. Ar jos bus priimtos, kuo bus atsakyta į šį draugystės gestą – klausimas publikai, kuri šį simbolio kabliuką jau gali praryti neatsiedama jo nuo ką tik patirtos „realybės“. Kad ir kokie bus kiti spektakliai, aktorės jau žino savo siekiamybės skonį. Ne cukrus.

Pozicijos

Agnietės Lisičkinaitės šokio spektaklis „Z+“ iš tiesų yra ištisa trans- ir inter-akcija. Vėl – tarsi tyrimas, kas yra ta karta Z, t. y. nemenkai daliai žiūrovų taip pat galimas kitas, kartais neįprastas ir neperkandamas mūsų visuomenės segmentas. Į tai šokėjos Sigita Juraškaitė, Greta Grinevičiūtė ir Airida Gudaitė atsako ne teorija (tik neaiškios užuominos į ją nuskamba iš įrašo), bet realiu elgesiu.

Ta karta formuoja centrą bet kur, kur ji yra, ji trumpam išnyra, pasigėrėtinai sušoka duetą, trio ar ir solo, užfiksuoja save išmaniaisiais ir vėl dingsta. Jai teisinga yra tai, kas jai patogu. Per spektaklį viena žiūrovė blondinė (plaukų spalva, ne daugiau) bent triskart mane nustūmė, atsistodama priešais, kad geriau matytų. Be atsiprašymų. Kas dar neaišku?

Šių merginų erdvė – visa, ir joje jos ima viską. Jei nematai veiksmo, tai ne jų, o tavo rūpestis, jos jo nespręs. Jų kalba – pokalbių trumpiniai (o ne nuotrupos) LoL, Omg ir like like like, komunikuojama snepų piktogramomis. Momentinis dalykas, tai, kas išnyksta, ir jei tavęs čia nebuvo, gaudyk tą akimirką tinklais.

Vyksmo, tiksliau, siautulio pradžioje pasigirsta nuoroda: naudoti mobiliuosius telefonus būtina. Ir iš tiesų: nematydamas, kas dedasi trumpam sukurtoje šokio aikštelėje, gali žiūrėti į arčiau stovinčio/-ios telefono ekraną ir matyti jame transliuojamą jau „medijuotą“ realybę. Kaip „tikroje realybėje“, kur mus viskas pasiekia per ekraną.

Karta stebėtinai noriai įsitraukia į šį žaidimą, ir kai visiškai užgesus salės šviesoms čia pat kuriantis muziką Žygimantas Gudelis Gon paprašo šviesti telefonais – visi kaip pagal karinę komandą sukuria apšvietimą. Jie prisijungia noriai, greitai, keliauja, seka šokėjas, visiems tai fun. Man irgi. Nors stoviu kur nors pakraštyje, tuoj pat galiu atsidurti ir scenoje, nes ji su kuria nors šokėja atkeliaus iki manęs. Žiūrovai yra dalyviai, nes dalyvauti čia yra esmė. Ir neskausminga.

Agnietė Lisičkinaitė sukūrė, ko gero, vieną konceptualiausių šiuolaikinio šokio spektaklių (ir tuo pačiu patrauklų, azartišką, o šios dvi pusės itin retai sugyvena), kuriame judesys yra tyrimo rezultatas, ir net atskiros detalės, galbūt atsiradusios netyčia, toliau plečia koncepciją. Atlikėjos improvizuoja su kitais hiphopo šokėjais ar su atsitiktiniais žiūrovais, ir jei kas iš epizodinių partnerių įsijaučia, jos tuoj pat išdidžiai pasitraukia: nereikia, mes draugai tik appse.

Jos minią ir atstumą valdo puikiai, kad būtum tik šiek tiek prie jų prisilietęs. Bet drauge visko yra šiek tiek – taisyklės žiūrovams kiek neaiškios, nepaskelbtos, instrukcijų nėra, ir tai yra pagrindinė taisyklė. „Kaip gyvenime“. Jei nesupratai – sorry, seni, gal esi iš kitos epochos. Kaip ir kiti, kam per 30. Tik nebūtina vytis ir bandyti atrodyti jauniems, tai bus juokinga kaip senstelėjusių meno kuratorių linksmybės Rubeno Östlundo „Kvadrate“. Apgailėtina, kaip ir auklėti. Bandykime joms netrukdyti daryti savas klaidas. Jų čia beveik nebuvo.

***

Išėjęs iš vieno spektaklio išvydau Irenos Matijošaitienės donorystės fondo plakatą: „Mirštu, kaip noriu gyventi“. Skaudus žodžių žaismas, skambantis kaip geros dramos pavadinimas. Dingtelėjo, kad tai galėtų būti viena tų temų, kurių šios moterys nesibijotų imtis. Statyti ne hipotetines telefonų knygas, o mus ištinkantį gyvenimą.