Scena iš spektaklio „Šv. Genezijaus trupės kelionės po Europą“.

„Aš netikiu elitu. Nemanau, kad žiūrovas yra menkas žmogus, mažesnis už mane. Aš esu žiūrovas.“

Quentinas Tarantino

Tarpušvenčio renginių gausoje šv. Genezijaus trupės senosios muzikos ir šokio renginys gali likti nepastebėtas, todėl norėčiau jį pristatyti. Reklamai mažai dėmesio skirianti artistų trupė tikisi sulaukti žiūrovų gruodžio 29 d. 18 val. ir 20 val. jaukioje kamerinėje „Meno forto“ teatro salėje, kurioje pristatys muzikinį spektaklį „Šv. Genezijaus trupės kelionės po Europą“. Jo eskizą žiūrovai galėjo matyti 2017 m. Kultūros nakties festivalyje.

Spektaklio dramaturgija švelniai jungia pagrindinius italų, prancūzų, ispanų, anglų teatro principus, o komiškumas ir saviironija priartina artistą prie žiūrovo. Spektaklyje naudojami interaktyvūs commedia dell'arte teatro elementai, leidžiantys žiūrovą įtraukti į dramaturgijos kūrimą. Muzika, šokis, daina ir akrobatikos menas susitinka tam, kad atspindėtų vientisą įvairių scenos žanrų sintezę, kurios šaknys siekia baroko ir senesnius laikus.

Kaip gerame restorane, artistai bando vaišinti publiką skanėstais, kurių iš jų tikimasi. Jie nekelia filosofinių idėjų ar būties klausimų, pateikia savo pasaulio viziją ir tikisi vieno – kad publika džiaugsis tuo, ką jie groja, dainuoja ir rodo.

Spektaklio pagrindinis motyvas – beribės vaizduotės ir fantazijos galimybės, kurios klajojančių artistų trupei leidžia stebinti žiūrovus, įtikinti apie savo ir kitų šalių menų bei kultūros išmanymą. Išprususęs ir dėmesingas žiūrovas pastebės, kad vaizduojami Italijos commedia dell'arte, Prancūzijos karališkojo dvaro spindesys, Anglijos jūreivių linksmas gyvenimas ar Ispanijos aistros tėra gražus ir nuoširdus aktorių vaizduotės kūrinys. Nuostaba, elegancijos estetika, komizmas ir saviironija, neutralizuojantys senosios muzikos ir šokio banalumą – tai spektaklio ingredientai, kai žiūrovas tampa ne tik stebėtoju, bet ir dalyviu.

Pagrindinė artistų kūrybą lydinti tema – teatras ir publika. Šv. Genezijaus trupė prisistato kaip artistai, turintys vienintelį ir paprasčiausią tikslą – patenkinti žiūrovą, kupiną atsineštų su savimi lūkesčių elitinės senosios muzikos ir šokio žanro profesionalams. Kaip gerame restorane, artistai bando vaišinti publiką skanėstais, kurių iš jų tikimasi. Jie nekelia filosofinių idėjų ar būties klausimų, pateikia savo pasaulio viziją ir tikisi vieno – kad publika džiaugsis tuo, ką jie groja, dainuoja ir rodo. Šios trupės artistai nevengia klaidų, nukrypimų nuo scenarijaus, veliasi į tarpusavio santykius scenoje, tuo negailestingai nuversdami nuo pjedestalo artisto mitą. Menininkai kuria klišes ir čia pat jas sulaužo, taip kvestionuodami senosios muzikos žanro elitiškumą ir išskirtinumą.

Senosios muzikos ir šokio profesionalai neatsitiktinai pasirinko tokią pasakojimo formą. Ilgametė patirtis parodė, kad vis labiau senoji muzika ir šokis atliekami savai, užsiaugintai publikai, o tikrasis, paprastasis žiūrovas, patekęs į tokį renginį, dažnai išeina nusivylęs, nesupratęs ir tuomet senajai muzikai uždeda neįdomios muzikos, o šokiui – lėkšto, kostiuminio šokio klišes. Norėdami tai pakeisti menininkai subrandino šį projektą, kuris atsirado iš patirties, ilgų studijų, begalinės meilės senajam – renesanso, baroko – scenos menui ir publikai.

Šv. Genezijaus trupės subūrėjai Jūratei Širvytei-Rukštelei nuo 2014 metų sukosi mintis sukurti spektaklį, skirtą žiūrovams, kuriame publika jaustųsi esanti smalsus, reiklus, lygiavertis spektaklio dalyvis. Menininkės patirtis – 24 metus trunkančios senojo teatro, muzikos ir šokio studijos bei darbas.

2015 metais Valdovų rūmuose Užgavėnių proga susibūrė artistai: Jūratė Širvytė-Rukštelė – šokėja, choreografė, Europos barokinio šokio specialistė, Ievutė Baublytė – vienintelė muzikantė Lietuvoje profesionaliai grojanti išilgine fleita, ir dainininkas Nerijus Masevičius – vienas ryškiausių senosios muzikos vokalistų Lietuvoje, be kurio dalyvavimo retai apsieina bet kuris senosios muzikos įvykis.

Pasikvietę klavesinistę Dovilę Savickaitę menininkai subūrė muzikinio teatro trupės branduolį, kurį (tiesa, iš pradžių juokais) pavadino Šv. Genezijaus, scenos menus globojančio šventojo, vardu, tokiu būdu neįsisprausdami į žanrinius rėmus ir savo globą patikėdami šventajam ir patys sau. Priklausomai nuo kuriamo spektaklio pobūdžio menininkai pastiprina savo trupę pasikvietę cirko meno atsovą – oro akrobatą Konstantin Kosovec ar žonglierių Mantą Markevičių, liuto forte muzikantą Saulių S. Lipčių, dainininkus Rūta Vosyliūtę ir Mindaugą Bargailą, flamenko šokėją Rasą Vedrickienę.