Gruodžio 27 d. minime šv. Joną apaštalą ir evangelistą.

Jo­nas lai­ko­mas vie­nos iš ke­tu­rių evan­ge­li­jų bei Ap­reiški­mo Jo­nui kny­gos au­to­riu­mi. Jo sim­bo­lis – ere­lis, nes tar­si ere­lis jis pa­ki­lo į aukš­ty­bes, nu­krei­pė akis į Die­vą ir kontem­plia­vo dva­si­nį Die­vo gy­ve­ni­mą, Dva­sios švie­sos dė­ka su­vok­da­mas kai ku­riuos jo es­mi­nius, įsta­biai aiš­kiai iš­reikš­tus bruo­žus: „Pra­džio­je bu­vo Žo­dis. Tas Žo­dis bu­vo pas Die­vą, ir Žo­dis bu­vo Die­vas.“ Bū­tent šia gi­lia įžval­ga Jo­nas pra­dė­jo sa­vo Evangeli­ją. Bū­tent jis la­bai pa­pras­tai, bet la­bai taik­liai api­bū­di­no Die­vą – „Die­vas yra mei­lė.“ Tuo pra­len­kė vi­sus iš­ki­liau­sius fi­lo­so­fus, ku­rie dar prieš jį bergž­džiai dėl to laužė gal­vas.

Vi­sa tai ra­šy­da­mas, Jo­nas jau bu­vo nu­gy­ve­nęs ne­ma­žai me­tų, am­žius ir pa­tir­tis jau bu­vo at­vė­si­nę jo karš­tą dva­sią ir sva­jo­nes apie šlo­vę, ku­rios ka­dai­se jį bu­vo pa­stū­mė­ju­sios kar­tu su bro­liu Jo­kū­bu pri­siar­tin­ti prie Jė­zaus ir pa­klaus­ti, ar, Jo šlo­vei išaušus, jie ga­lės sė­dė­ti jis – Jo sos­to de­ši­nė­je, o bro­lis – kai­rė­je. O ki­tą kar­tą, kai sa­ma­rie­čiai ne­pri­ėmė Jė­zaus, jau­nat­viš­kai im­pul­sy­viai ir kiek ne­pa­kan­čiai abu bro­liai su­šu­ko: „Mo­ky­to­jau, ar no­ri, kad liep­tu­me dan­gaus lieps­nai juos su­de­gin­ti?“ Tuo­met Jė­zus at­sa­kė: „Žmo­gaus Sū­nus at­ėjo ne pra­žu­dy­ti žmo­nių sie­lų, o jas iš­gel­bė­ti.“ Nuo tos die­nos abu nir­tu­lin­gus bro­lius pra­mi­nė „griaus­ti­nio vai­kais“.

Jo­nas dar bu­vo be­veik ber­niu­kas, kai Jė­zus jį pa­šau­kė sek­ti pas­kui sa­ve, už­ėmė ypatin­gą vie­tą tarp dvy­li­kos mo­ki­nių, taip pat ir Mo­ky­to­jo šir­dy­je. Tad jam priskiriamo­je Evan­ge­li­jo­je jis pats sa­ve pa­va­di­no my­li­miau­siu mo­ki­niu. Šiaip ar taip jis bu­vo ne­pa­pras­čiau­sių vie­šo­jo Jė­zaus gy­ve­ni­mo įvy­kių – pir­mų­jų ste­buk­lų, ste­buk­lin­go gau­saus žuvies sužve­jo­ji­mo tin­klais bei ste­buk­lo Ka­no­je, at­si­mai­ny­mo, pa­si­ruošimo Ve­ly­kų va­ka­rie­nei bei ago­ni­jos Get­se­ma­nės so­de – liu­di­nin­kas.

Tik jis vie­nas, my­li­miau­sias mo­ki­nys, pri­glau­dė gal­vą prie Jė­zaus krū­ti­nės per vie­ną as­me­niš­kiau­sių ir dra­ma­tiš­kiau­sių Jo gy­ve­ni­mo aki­mir­kų – per Pas­ku­ti­nę va­ka­rie­nę – mei­lės ir iš­da­vys­tės va­ka­rie­nę. „My­lė­ki­te vie­nas ki­tą, kaip aš jus my­lė­jau“, – ta­da pa­sa­kė Jė­zus. Tai bu­vo Jo tes­ta­mentas. Bet kal­bė­da­mas apie Ju­dą, ku­ris ke­ti­no Jį iš­duo­ti prie­šams, Jis pa­sa­kė ir tai: „Vie­nas iš jū­sų ma­ne iš­duos.“ Ga­liau­siai, kai ki­ti mo­ki­niai iš­si­laks­tė, tik vie­nas Jo­nas kar­tu su pa­mal­džio­mis mo­te­ri­mis se­kė pas­kui Jė­zų į Kal­va­ri­ją ir taip iš­gy­ve­no dar vie­ną sa­vo ir bū­si­mų krikš­čio­nių ben­druo­me­nių lem­tin­gą aki­mir­ką. Nuo kry­žiaus, jau mirš­tan­tis Jė­zus jam pa­ti­kė­jo sa­vo mo­ti­ną. „Pa­ma­tęs sa­vo mo­ti­ną – taip pa­sa­ko­ja ket­vir­ta­sis evan­ge­lis­tas – ir ša­lia my­li­mą­jį mo­ki­nį, Jė­zus ta­rė mo­ti­nai: „Mo­te­rie, štai ta­vo sū­nus!“ Pas­kui ta­rė mo­ki­niui: „Štai ta­vo mo­ti­na!“ Ir nuo tos va­lan­dos mo­ki­nys pa­si­ė­mė ją pas sa­ve.“

Jo­nas bu­vo su Pet­ru, kai Ma­ri­ja Mag­da­lie­tė at­bė­go pra­neš­ti: „Pa­ė­mė Vieš­pa­tį iš kapo.“ Taip pat jis bu­vo pir­ma­sis ant Ti­be­ria­dos eže­ro kran­to at­pa­ži­nęs Pri­si­kė­lu­sį­jį. Jė­zus ta­da jam pa­sa­kė tuos slė­pi­nin­gus žo­džius apie jo mir­tį, ku­riuos kai kas su­pra­to be­veik kaip ne­mir­tin­gu­mo pa­ža­dą: „Ir taip pa­skli­do gan­das tarp bro­lių, – taip rašo evan­ge­lis­tas, – jog ta­sai mo­ki­nys ne­mir­si­ąs.“

Pir­mo­jo­je Pa­les­ti­nos baž­ny­čio­je Jo­nui kar­tu su Pet­ru te­ko svar­biau­sias vaid­muo, tad jis, kaip rašo šv. Pau­lius, bu­vo pri­pažin­tas „vie­na iš Baž­ny­čios ko­lo­nų“.

Pa­sa­ko­ja­ma (tai ti­kė­ti­na), kad Jo­nas bu­vo Efe­zo vys­ku­pas ir Azi­jos evan­ge­li­za­to­rius. Jis trum­pam bu­vo nu­vy­kęs ir į Ro­mą, čia su­im­tas ir įmes­tas į ver­dan­čio alie­jaus ka­ti­lą, iš ku­rio vis dėl­to ste­buk­lin­gai iš­li­po gy­vas ir svei­kas. Tai­gi ir šiam vie­nin­te­liam nuo bude­lio ran­kos ne­mi­ru­siam apaš­ta­lui te­ko pa­ra­gau­ti kan­ki­nys­tės. Ga­liau­siai jis bu­vo iš­trem­tas į Pat­mo sa­lą. Čia pa­ty­rė bai­sius ir guo­džian­čius re­gė­ji­mus, ku­riuos ap­ra­šė Ap­reiški­mo kny­go­je. Im­pe­ra­to­riaus Ner­vos val­dy­mo me­tu jis bu­vo iš­lais­vin­tas iš tremties ir grį­žo į Efe­zą, kur mi­rė su­lau­kęs be­veik šim­to me­tų. Jo dva­si­nis testamentas – tai trys vi­so pa­sau­lio krikš­čio­nims iš­siųs­ti laiš­kai. Juo­se švel­niai, bet pri­myg­ti­nai kar­to­ja: „Die­vas yra mei­lė; vai­ke­liai, my­lė­ki­te vie­ni ki­tus.“ Tai Kris­taus skelb­tos Žinios es­mė, ku­rią Jo my­li­miau­sias apaš­ta­las su­vo­kė ir api­ben­dri­no ke­liuo­se taik­liuo­se, vi­sų lai­kų krikš­čio­nių ben­druo­me­nių pa­vel­du bei gy­ve­ni­mu ta­pu­siuo­se posa­kiuo­se.