Gianmarco Boscaro/Unsplash.com nuotr.

Besibaigiant metams skubame užbaigti darbus, kad nauji metai taptų ir nauja pradžia. Tačiau, kaip sakė vienas populiaraus serialo herojus, nauja pradžia yra neįmanoma, gyvenimas tiesiog tęsiasi. Todėl ypač pravartu ir pažvelgti atgal, įvertinant praeinančius metus. Vienas populiarus dabartinių problemų – populizmo, politinės poliarizacijos ir radikalių politinių jėgų iškilimo – aiškinimas tas, jog praradome save, nebesuvokiame, kas esame.

Kalbėdamas apie Vakarų kultūros ištakas, vienas žymiausių XX a. filosofų Leo Straussas teigia, jog mus formuoja du pradai – Atėnai, simbolizuojantys protą, ir Jeruzalė, reprezentuojanti širdį ir tikėjimą. Šie du poliai kreipia skirtingų gyvenimo būdo ir politinių pasirinkimų linkme ir dėl to neišvengiamai kelia įtampas ir poliarizaciją.

Atėnai simbolizuoja filosofinį gyvenimo būdą. Filosofija siekia išminties, kurią atėniečiai pirmiausia suvokė kaip praktinį dalyką. Filosofija gali padėti išmintingai tvarkyti žmonių bendrą, polio gyvenimą. Tačiau išmintis negali būti baigtinė, žmogus, kaip ir jo galimybės, yra ribotas, todėl filosofinį gyvenimo būdą valdo ne tikslas pertvarkyti visuomenę pagal pažinimą, bet išminties meilė, kuri leidžia puoselėti ir rūpintis tuo, kas pasiekta, ir neatsisakyti savo pasirinkto pažinimo kelio net tuo atveju, kai jis mus klaidina ir neteikia tokio pasitenkinimo, kaip jaučia amatininkas užbaigęs savo darbą. 

Ne apeliavimas į autoritetą, į Dievo valią, bet laisvas mąstymas yra filosofinio gyvenimo būdo pamatas. Nepaisant proto darbo ar mokslo žinių, pamatiniai žmogiškieji klausimai apie žmogaus prasmę, gyvenimą ir mirtį, gėrį ir blogį lieka apgaubti tam tikros mistikos (Atėnai taip pat teigia, kad išmintis niekada nebus baigtinė). Kadangi žmogus negali rasti užtikrinto atsakymo į pamatinius klausimus pats, taigi negali visiškai pasitikėti tik savimi pačiu, sprendžiant sudėtingiausius gyvenimo klausimus, priima ganymą kaip Dievo malonę. Jeruzalė teikia pasitikėjimą širdimi, panašiai kaip Atėnai – protu. Atėnai gero gyvenimo galimybę sieja su prisiimta atsakomybe ieškoti atsakymo, atmesti aistras bei prietarus ir vadovautis protu. Jeruzalė verčia mąstyti apie tai, kad žmogus, nepajėgdamas pats visiškai suvokti pasaulio tvarkos ir jos prasmės, turi priimti ne iš jo paties kylantį autoritetą, išmintį ir gaires. 

Atėnai ir Jeruzalė – tai ir dvi skirtingos politinės vizijos. Atėnai kviečia kvestionuoti, klausti ir nepasitikėti niekuo, pradžioje neįvertinus savo paties protu, taigi politika prasideda nuo kalbos, gebėjimo bendrauti, polemizuoti ir bandymo įtikinti kitus savo argumentais. Jie skatina išlikti budriems, nepriimti politikų kalbų už gryną pinigą, o nuomonės – už tiesą. Todėl Atėnai yra ir vienas iš saugiklių, kuris leidžia apsaugoti politinį gyvenimą nuo įvairių manipuliacijos formų, nuo polinkio į įvairias tironijos formas, kurių svarbiausiais tikslas – užmigdyti žmogaus protą, taip ir užkertant kelią į laisvę. Nors filosofinis gyvenimo būdas prieinamas tik nedaugeliui, visgi kaip mūsų kultūros palikimas atėniškasis pradas leidžia neužsidaryti, eiti į diskusiją, kurti agorą, įgalinančią pasitikrinti savąsias pažiūras ir nuostatas.

Tuo tarpu Jeruzalė dėmesį kreipia į tvarką, kuri kyla iš aukštesnio, dieviškojo, įstatymo, kuris turi suteikti gaires žemiškajai tvarkai. Atėnai kreipia mus demokratijos linkme, kviečia pasitikėti savimi ir aklai nepriimti primetamos tvarkos. Jeruzalė skatina nuolankumą, leidžia suprasti savo žmogiškųjų jėgų ribas ir įspėja, jog tobulos tvarkos kūrimas – ne žmogaus rankoms. Jeruzalė mums davė pirmąjį monoteistinį Dievą ir šiandien mums primena apie tai, kad nevalia turėti daug dievų, kuriais imama sekti, atsirenkant iš religijos vien tai, kas atitinka mūsų politinius tikslus ar gyvenimo būdą, rūpintis savo sielos ganymu ir savo pačių veiksmais, o ne griebtis moralinio auklėjimo politinėmis priemonėmis. 

L. Straussas manė, kad konfliktas neišvengiamas ir tarp filosofinio ir praktinio arba politinio gyvenimo būdų. Filosofija įtariai žvelgia į visus pamatinius mūsų politinį elgesį lemiančius principus, į pamatinius mūsų įsitikinimus. Piliečių nuomonės persmelktos prietarų ir nenuoseklumo, kas nesuderinama su filosofija. Tačiau įsipareigojimas savo paties pažiūroms yra būtina veikimo sąlyga. Tai ypač būdinga politikai. Diskusija ir polemika įvairių nuomonių pagrindu sudaro politinio pasaulio audinį, čia turime spręsti įvairias kylančias problemas. Filosofams piliečių įsitikinimai dažnai skamba kaip naivūs ir prietaringi, o politiškai aktyviems piliečiams filosofų įprotis nuolat klausti apie veiksmų prasmę ir reikšmę neretai atrodo kaip politiškai neatsakinga praktika. Šioje vietoje, pasak L. Strausso tinkamiausiais – Sokrato pavyzdys. Vienas iš kaltinimų, mestų Sokratui, buvo jo nepagarba dievams. Tai rodo, kad filosofija sunkiai dera su religija, o plačiau ir su politine tvarka, kuri reikalauja ne nuolatinio abejojimo jų tikslingumu, bet paklusimo bendroms taisyklėms. Radikalus paklausimas sunkiai suderinamas su pilietiniu įsipareigojimu įstatymui, garantuojančiam pilietinę tvarką, ir Sokrato mirtis tą įrodo. Įsipareigojimas valstybės įstatymams turi panašų elementą kaip ir religinis įsipareigojimas – jis turi atlaikyti abejonę ir paklausimą. Pats L. Straussas, užaugęs žydų ortodoksų šeimoje, ypač smarkiai jautė šį prieštaravimą, sakydamas, jog filosofinio gyvenimo būdo pasirinkimas užkirto kelią, grąžinantį jį į Jeruzalę. Dėl to L. Straussas stipriai išgyveno. Šiuos išgyvenimus dar labiau sustiprino jo, kaip žydo, gimusio ir gyvenusio Vokietijoje ketvirtajame dešimtmetyje, gyvenimo aplinkybės, kai jis, kaip ir daugelis to meto žydų, buvo priverstas palikti savo gimtinę.

Šis konfliktas puikiai parodo, jog kvestionavimas ir pilietinis įsipareigojimas ne visuomet suderinami.

Be paklausimo sudėtinga būtų mąstyti apie gerus ir teisingus įstatymus bei siekti tobulinti politinę santvarką. Tačiau kartu politinė santvarka išlieka tik per įsipareigojimą ir pasitikėjimą. Todėl būtent noras išspręsti šią įtampą, suabsoliutinant protą, viską kvestionuojant, arba tikėjimą, užsiveriant nuo aplinkinio pasaulio, galiausiai baigiasi kokia nors prievartos ar pavergimo forma. Ten, kur žmonės atsisako klausti, kvestionuoti ir diskutuoti, įsigali tironija. Ten, kur nebelieka širdies ir tikėjimo, sudėtinga suvokti, kokia mūsų gyvenimo kartu politinėje santvarkoje prasmė.

Atėnai sufleruoja, kad žmogus nėra pajėgus savo rankomis sukurti tobulą politinę santvarką. Tobulos santvarkos kūrimo darbams reikia visiškai pasitikėti savo jėgomis. O tai sunkiai suderinama su išmintimi, kuri nėra baigtinė kaip matematinė lygtis. Kaip sakė Sokratas, „žinau, kad nieko nežinau“ ir šis pripažinimas – tai vienintelis būdas išlaikyti proto budrumą. Atėnai nesiūlė filosofams primesti savo žinojimo masėms. Kiekviena bendruomenė turi gyventi pagal jos dorybes atitinkančią santvarką. Tuo tarpu Jeruzalė perdėtą pasitikėjimą savimi, kai žmogus savo rankomis imasi kurti rojų žemėje, vertina kaip nepamatuotą aroganciją, kadangi tobulumas nėra žmogiškoji savybė. Šiandienis žmogaus pasitikėjimas savimi naikina abi tradicijas ir galiausiai gali sužlugdyti tai, kas buvo sukurta šių dviejų tradicijų. Savęs įsivaizdavimas tarp Atėnų ir Jeruzalės veikiausiai yra geriausias priešnuodis nuo radikalizmo, žmonių susipriešinimo ir kartu būdas atsispirti įvairioms politinės manipuliacijos, demagogijos ar netgi autoritarizmo formoms.

Visai neseniai žydai atšventė Chanuką, kuri yra puikus šių dviejų pradų konflikto ir kartu dermės pavyzdys. Chanukos istorija siekia II a. prieš Kristų. Judėja tuo metu buvo patekusi  Seleukidų imperijos valdžion. Žydams kurį laiką buvo garantuota tikėjimo laisvė, tačiau Antiochas IV, vadinęs save Epifanu (Dievo apreiškimu), kaip tikras tironas ėmėsi baimės ir teroro, siekdamas suvienyti skirtingas imperijos žemes bei kultūras, taip įtvirtindamas savo asmens kultą. Žydams buvo uždrausta gyventi pagal judėjų papročius, praktikuoti maldą, uždrausta atlikti apipjaustymą. Buvo deginamos toros, o Jeruzalės šventykla paversta Dzeuso garbinimo namais, kuriose imta aukoti kiaules. Tuomet iškilo reali grėsmė išlikti pirmajai monoteistinei religijai. Tačiau žydai, vedami tikėjimo vienu Dievu, pasipriešino naujų dievų kultui. Jie sukilo ir galiausiai sugebėjo pasipriešinti pavergimo politikai. Šventykloje, kurią atstatyti žydai ėmėsi po pergalės, pasak legendos, jie rado aliejaus, tinkamo chanukijai uždegti likučius. Jų buvo tiek mažai, kad turėjo pakakti vos vienai dienai, bet įvyko stebuklas, ir žvakės neužgeso aštuonias dienas.

Chanuka simbolizuoja ne tik mažos bendruomenės karinę pergalę prieš profesionalią kariuomenę, bet tikėjimo šviesos pergalę prieš priespaudos tamsą. Ji simbolizuoja laisvo žmogaus pergalę prieš pavergimą, pasipriešinimą širdies ir kartu proto jungui. Tai testamentas žmogaus pasiryžimui priešintis svetimo primetamai tvarkai. Bandymas primesti tiesą kitam yra proto ir kartu širdies stoka. Atėniečiai kalbėjo apie šviesą, kurią atneša proto budrumas. Žydai, išsibarstę po visą pasaulį, uždegdami žvakes viešose vietose ar tiesiog ant savo namų palangės, atsiveria pasauliui, gyvena tikėjimo ir kartu viešumo šviesoje tarp kitų tikėjimų ir pažiūrų žmonių.

Atsisukę į Atėnus ir Jeruzalę kaip palikimą galime ieškoti balanso tarp jų. Juk, jeigu nėra širdies, tenka gyventi svetimųjų pasaulyje. Tačiau proto stoka veda į nelaisvę ir verčia tapti arba vergais, kuriais Antiochas IV siekė paversti žydus, arba į konfliktą ir smurtą, kai aklas tikėjimas savimi nebeleidžia pamatyti kitų ir belieka bandyti įtvirtinti savo tiesą ginklu, prievarta arba apgaule. Buvimas tarp Jeruzalės ir Atėnų leidžia kitaip ieškoti atsakymo į klausimą apie europietiškąjį tapatumą. Apie jį galime mąstyti kaip tam tikrą apibrėžtą turinį, reikšmių ir simbolių visumą. Tačiau apie jį galime mąstyti ir kaip apie du įtampoje esančius veikimo būdus, kuriuos vienija rūpinimasis bendru pasauliu, kurį kuriame.