Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodė Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“.
    Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties. Tuo būdu išsipildė Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Iš Egipto pašaukiau savo sūnų“.
    Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apgavo, baisiai įniršo ir, pasiuntęs kareivius, išžudė Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių.
    Tuomet išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: „Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos: tai Rachelė rauda savo vaikų: ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“.

1 Jn 1, 5 – 2, 2: Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių

Ps 124, 2–3. 4–5. 7b–8. P.: Esam ištrūkę tarsi paukštelis iš paukštininko žabangų.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius

Nekaltųjų vaikelių, kankinystė primena, kad Dievo Sūnaus atėjimui jau pirmomis dienomis buvo priešinamasi iki mirties. Šio pasaulio karalystėje nėra vietos Dievui. Taip pat šis įvykis grąžina į žmogiškosios būties pradžią, neleisdamas pamiršti, kad mūsų tikrovė praktiškai neatsiejama nuo nekalto žmogaus kančios, labiausia sukrečiančios, kai kenčia nekalti vaikeliai. Tai žmogaus protui neįveikiama situacija, nepaaiškinama pagal materialaus pasaulio logikos ir priežastingumo dėsnius. Bandome tą tikėjimo ir gyvenimo slėpinį svarstyti tikėjimo šviesoje. Kaip rašo Jėzaus mylimiausias mokinys apaštalas Jonas, „Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“. Suvokti nekaltojo kančią reiškia leisti tikėjimui nugalėti sunkumus ir patikėti, kad Dievui ištikimiesiems visa, net kančia, išeina į gera. Gal tik vienas žmogus, Abraomas, parodė tokį tikėjimą, kai ryžosi paaukoti savo vienintelį sūnų, savo gyvenimo džiaugsmą. Jis priėmė aiškiai suvokiamą didžiausią blogį, tikėdamas, kad Dievas vis tiek trokšta jam ir sūnui gėrio, ir jis neapsiriko, patyręs, kad Dievas reikalauja jo tikėjimo, o ne sūnaus gyvybės.

Kyla klausimas: kodėl Dievas tą leidžia? – O kas gi jo klausia? Koks piktadarys paprašo Dievo leidimo daryti blogį? Tačiau nusidėjėlis pirmiausia nubaudžia save patį, kartais nepataisomai ir amžinai. Nekalta teisiųjų kančia vienijasi su Kristaus kančios ir mirties nuopelnais, tampa gėriu ir lieja Dievo šviesą į pasaulį, o nusidėjėlis laužo savo prigimtį, išmeta save iš teisiųjų kelio ir pasirenka nelaimę, net šio pasaulio karalystėje laikinai laimėdamas.

Šiame gyvenime praktiškai negalime išvengti kančios, o nekaltai patiriama kančia ypač skaudina, tačiau meldžiame tikėjimo, kad tvirtai pasiliktume su Viešpačiu, tada išvysime jo teisumą ir garbę, kai būsime išlaisvinti iš šio materialaus pasaulio apribojimų.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai