Andrew Dong nuotrauka

Kun. Carlo De Marchi yra vienos iš tarptautinės katalikiškos bendruomenės „Opus Dei“ vadovų Italijoje, daugiau nei dešimt metų bendradarbiavęs su nevyriausybinėmis organizacijomis. Neseniai Italijoje pasirodė kunigo knyga „Geros nuotaikos formulė“ (La formula del buonumore). Šia proga internetinio portalo „Vatican insider“ bendradarbis Domenico Agasso Jr. kalbina autorių, kviesdamas pasidalinti savo įžvalgomis apie šiandienos religingumo situaciją. Ar galime kalbėti apie religinės plotmės nykimą? Jeigu taip, kokios šio reiškinio priežastys ir kokius poreikius jis išryškina?

„Religingumo žlugimas yra faktas, – teigia pašnekovas, tačiau priduria, kad tai svarbu patikslinti, ką ir daro popiežius Pranciškus dokumente Evangelii gaudium. Popiežius atkreipia dėmesį, jog išsisėmė religingumas, paremtas priklausymu šeimai ar konkrečiam socialiniam sluoksniui. „Tradicinės religingumo vietos tuštėja? Eikime kalbėtis su žmonėmis asmeniškai, akis į akį“, – apibendrina situaciją De Marchi.

Kun. Carlo De Marchi

Kartais supaprastintai teigiama, kad sakralumo užtemimas reiškia, jog žmonės nebeieško transcendencijos. Arba kiekvienas susikuria religinę moralę pagal tai, kas jam labiau patinka. Tačiau De Marchi pabrėžia: „Krikščionybė nėra moralė! Pastaraisiais mėnesiais teko vesti daugybę katechezių apie Amoris laetitia, išryškinant pamatinę giją: kovą su perfekcionizmu.“ Niekas pats savęs neišgano, pasitelkdamas savo dvasinius išteklius. Būtina priimti savo ir kito žmogaus trūkumus. „Krikščionybė nesako, jog esame tobuli, ji teigia, kad sutikome Jėzų Kristų, kuris išgelbsti žmones ir santykius. Jei apsiribojama morale, kyla pavojus galiausiai vien smerkti kitus.“

Sumenkusio religingumo ženklai

Kokie elementai labiausiai rodo sumažėjusį žmonių susidomėjimą tradiciniu religingumu? Autorius atkreipia dėmesį į keletą jų. Pavyzdžiui, susiduriame su keistu reiškiniu darbo aplinkoje: nors vyrauja labai didelė ir sveikintina tolerancija visais klausimais, tačiau iškart žmonės pasijunta nejaukiai, kai prabylama apie tikėjimą. „Tačiau šis nejaukumas išsyk išnyksta, vos tik pereinama į asmeninį pokalbį.“

Autorius pasakoja apie bičiulį, dirbusį ministerijoje, kurio vadovas nuolat klausdavo: „Ar tau tikrai reikia visada laikyti rožinį ant kompiuterio klaviatūros?“ Tikriausiai vienas iš kolegų pareiškė pastabą, o gal net pasiskundė vadovui. „Žinote, man tai padeda, be to, meldžiuosi ir už jus“, – atsakė pavaldinys. Vadovas pasijuto visiškai užkluptas. „Tikrai? Ačiū tau!“

Nejaukumas atsiranda todėl, kad mažai kalbama. „Kai vyksta bendravimas ir pasidalinimas, – susidomėjimas atgimsta. Reikalingas krikščioniškas skaidrumas: kalbama ne apie kolegų ar pasaulio atvertimą, o dalinimąsi patirtimi. Akivaizdu, skaidrumą privalo lydėti gyvenimo nuoseklumas.“

Susiduriame su paradoksu. Katalikai šiandien labiau nei anksčiau yra ištikimi savo įsitikinimams, tačiau tik visiškai nedidelė jų dalis nuolat dalyvauja bendruomenės gyvenime. Galėtume savęs paklausti: ką reiškia tokia situacija?

„Neseniai buvau pakviestas vakariauti vienos šeimos namuose“, – dalinasi patirtimi pašnekovas. Tėvai yra katechetai parapijoje, jie koordinuoja vieną iš specifinių kursų suaugusiesiems, paremtą kun. Fabio Rosini sukurtu 10 Dievo įsakymų metodu. Šiose ganėtinai sudėtingose katechezėse dalyvauja tūkstančiai žmonių, ypač jaunų.

„Mano patirtis panaši į daugelio kitų kunigų: internete pasidalinau keletu audiomeditacijų, nustebau, pamatęs, kad šimtai žmonių jų klausosi. Nori melstis, tačiau neranda tam nei vietos, nei laiko. Kaip tik dėl to pavadinau jas „meditacijos žiede“. Net ir eismo spūstis gali tapti sakralia vieta.“

„Skaičiai pasaulio mastu smunka, – tęsia De Marchi, – tačiau tikriausiai šie žmonės ir šios šeimos auga vidujai, kad išties taptų generuojančios, kaip sako Mauro Magatti ir Chiara Giaccardi. Benediktas XVI kalbėjo apie mažumų kūrybingumą. Man atrodo, kad Evangelija dar ir šiandien patraukia, kai yra pateikiama autentiškai ir asmeniškai. Fasadinė krikščionybė patiria krizę, bet gal tai tik į gera...“

Ar artimiausiu metu galime tikėtis sekuliarizacijos atsitraukimo? „Procesai nėra neatšaukiami, sakyčiau, kad tendencija jau pasikeitusi, – įsitikinęs kunigas. – Kalbu ne apie sociologinius ar statistinius duomenis – tai ne mano sritis. Tendencijos posūkį liudija kasdienė mano ir daugybės mano aplinkos žmonių – kunigų ir pasauliečių – patirtis. Prieš keletą dienų penkias valandas praleidau klausykloje. Kur tik kunigas sėdasi klausytis išpažinčių, susirenka eilė, panaši į dvigubas automobilių eiles, susidarančias per kalėdinius apsipirkimus...“

Tad krikščionių rankose – dar viena puiki galimybė paliudyti tikėjimą, tiksliau, konkretų tikėjimo perkeistą gyvenimą ir santykius. Ar pasinaudosime ja?

Pagal publikaciją „Vatican insider“ parengė S. Žiugždaitė