Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė Jėzų į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties  Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.
    Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.
    Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
    Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.

1 Jn 2, 3–11: Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje

Ps 96, 1–2a. 2b–3. 5b–6. P.: Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė.


 Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius

Dievo žodis ir guodžia, ir kelia nerimą. Guodžia, kadangi kalba apie tyrus, Dievą mylinčius ir jam ištikimus žmones, per kuriuos Viešpaties malonė ateina į mūsų žemę. Neramu, kadangi kalba apie įstatymo būtinumą, gresiantį pasaulio pasipriešinimą ir kančią.

Didysis įstatymas – tai meilė, per kurią įgyvendinamas prigimtasis žmogaus panašumas į Dievą. Be meilės nebūnama žmogumi, todėl šis įstatymas yra gyvybiškai būtinas. Apaštalas sako, kad per šio įstatymo laikymąsi (o visi kiti įstatymai tėra konkretūs šio vienintelio įstatymo įvykdymo keliai) žmogus Dievą pažįsta, tobulai myli, vaikščioja šviesoje ir artimo asmenyje atpažįsta savo brolį ir seserį.

Jėzaus paaukojimo aprašyme pirmiausia matome su klusniu dėkingumu vykdomą Dievo valią, išreikštą įstatymais. Čia pagrindinis įstatymas – vaikelio paaukojimas Dievui. Aukojimu jis neatimamas nei iš tėvų, nei iš viso pasaulio, tačiau Dievui pašvenčiamas, įsigyvenant į jo priklausomybę dangiškojo Tėvo šeimai ir priimant dangaus palaiminimą nei globą. Vaikelis per visą gyvenimą priklauso Dievui, reiškia, yra ir jo globoje ir darbuojasi jo garbei.

Jėzui ir Marijai išpranašaujama kančia, neišvengiama, nes meilė yra savęs dovanojimas, kuris nėra atsiejamas nuo sunaikinimo, todėl ir nuo kančios. Tiktai Dievą mylinčių žmonių bendruomenėje gyvenimo dalijimasis neša vien džiaugsmą, o nusidėjėliai nelaukia dovanos, jie patys skaudžiai apiplėšia. Tačiau vis tiek tikintysis turi laikytis Dievo meilės įstatymo, kad išliktų žmogumi ir savojo Dievo vaiku.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai