Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininkė dekoratorė, lėlių konstruktorė Liljana Janavičienė. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Bernardinai.lt videoreportažų ciklas „Kalbinant lėlę“ skirtas Lietuvos lėlių teatrų istorijai ir šį teatrą garsinančioms asmenybėms. Ketvirtas mūsų videoreportažas – apie iš pažiūros nematomus teatro kūrėjus – butaforus, vis dėlto jų dėka lėlių teatras turi tai, be ko nėra įsivaizduojamas – lėlę.

Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininkė dekoratorė, lėlių konstruktorė Liljana JANAVIČIENĖ, šiame teatre kurianti jau kone 40 metų, sako, kad ją liūdina, jog iš lėlių teatro dingsta lėlė: „Dominuoja kaukė, o lėlė pasitraukia į antrą planą. Gaila, nes aš pasiilgstu mažos marionetės. Tokia keista tendencija – lėlė keliauja į dramos teatrą, o iš lėlių teatro ji baigia išeiti.“

Papasakokite, kaip pasirinkote lėlininkės, butaforės profesiją ir kas jus atvedė į Vilniaus teatrą „Lėlė“? Apskritai kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su lėlių teatru?

Esu baigusi ne lėlininkės, bet reklamos dailininkės specialybę. Kai atėjau į teatrą, buvau dailininkė dekoratorė, o atvedė čia mane žiurkė. Kultūros ministerijos žiurkė. Mano tetos vyrui, kuris ten dirbo, ministerijos jubiliejaus koncertui-pastatymui reikėjo personažo – ministerijos žiurkės. Jis atnešė man seną maišą ir pasakė: pasiūk.

Režisierius Vitalijus Mazūras po visų švenčių kartą to žmogaus kabinete pamatė šią žiurkę ir ilgainiui mane prisikalbino ateiti dirbti į teatrą. Buvo labai baisu, kai pamačiau tas visas mechanizuotas lėles – jokio supratimo apie jas neturėjau, net į lėlių teatrą nevaikščiodavau. Mano mėgstamiausias teatras buvo Jaunimo teatras, atsimenu, kaip ilgiausiose eilėse stovėdavome bilietų. Dar buvo opera, baletas, nes mano tėtis buvo prijaučiantis teatrui žmogus.

Lėlių teatrą pirmą kartą pamačiau mokykloje, pirmoje klasėje. Tai buvo V. Mazūro spektaklis „Tigriukas Petrikas“ tuomet Čiurlionio gatvėje veikusiame teatre.

Iš pradžių „Lėlės“ teatre nesupratau tų visų dalykų, kurie įvyksta scenoje. Ne veltui V. Mazūras man dažnai sakydavo: ateik, pažiūrėk iš scenos, nes čia proporcijos kitokios. Pamenu, vieną kartą jis paprašė ant horizonto nupaišyti žvaigždžių taką. Aš stovėjau, galvojau: toks didelis plotas, kaip tai padaryti? Kai pradėjau tas žvaigždutes paišyti, V. Mazūras ateina ir sako: kiek čia metų paišysi? Nešk teptuką (kaip sakydavo, „pindzelį“) ir kibirą su dažais. Tada paėmė teptuką, pamakalavo ir tėkšt per visas mano žvaigždes vieną kartą, kitąsyk. Net apsiverkiau. Tada paėmė mane už rankos ir sako: einam į devintą eilę. O iš ten: matai žvaigždes? Ir aš labai nustebau – pasakiau, kad matau.

Tai buvo visai kitka, negu mokiausi Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Scena tokių netikėtumų padaro. Paskui išmokau, kad jeigu ką nors darai, reikia neštis patikrinti į sceną.

Tai režisierius Vitalijus Mazūras buvo pirmasis jūsų mokytojas lėlininkas?

Taip. Visą laiką buvau bailė, bet labai smalsi. Ir, būdavo, lįsdavau ten, kur neleisdavo. V. Mazūras sakydavo: neleiskite jos prie tekinimo staklių, nebent su šalmu ir apsaugomis. O man būdavo įdomu išmokti, ko dar nemokėjau – vis ko nors nauja. Specialiai V. Mazūras manęs nemokino, ir kai sakau, kad jis mano mokytojas, tvirtina, kad ne. Kai su juo darydavome bendrus darbus, visą laiką žiūrėdavau jam per petį, pavyzdžiui, kai jis droždavo, o man liepdavo šukuosenas daryti, rengti lėles, ištapyti jas, padaryti makiažą.

Ar, be nutikimo su tapytu žvaigždžių taku, dar prisimenate kokių nors kuriozų?

Buvo toks labai gražus V. Mazūro spektaklis suaugusiesiems „Žemės dukra“ pagal „Eglės žalčių karalienės“ pasakos legendą. Ir taip nutiko, kad pasimetė šio spektaklio vienos skulptūros ranka važiuojant iš gastrolių. Tuo metu dar nemokėjau visų gudrybių – nei gruntuoti, nei apklijuoti. Dirbo tuomet čia toks skulptorius Musteikis, ir atneša jis man išdrožęs naują ranką, sako: tau ją reikia apklijuoti marle, ištepsi PVA klijais ir apklijuosi. Apklijavau, tik man iššoko pūslės, nežinojau, kad reikia gerai įtempti, apglostyti. Atėjęs V. Mazūras išbarė mane nuo galvos iki kojų: lupk lauk visą tą nesąmonę ir daryk iš naujo. Aš vėl į ašaras – koks velnias nešė mane į šitą galerą?

Buvo sunku, bet įdomu.

Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininkė dekoratorė, lėlių konstruktorė Liljana Janavičienė. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

V. Mazūras niekada negirdavo į akis, būdavo „skūpus“ pagyroms, bet gal ir gerai. Nes būčiau atsipalaidavusi, pasijutusi protinga, talentinga. Jis visą laiką pasakydavo taip, kad norėdavosi įrodyti, kad sugebu.

Ar nekildavo noras viską mesti?

Kildavo. Buvau pabėgusi iš teatro. Ir ne vieną kartą, bet grįžau (kvatojasi). Niekur aš nesidėjau iš to teatro. Galbūt tuomet buvau jauna, per daug ambicinga. Teatre, kaip man yra pasakęs vienas žymus aktorius, negali teatru gyventi, turi turėti savo pasaulį, į kurį galėtum kartais pabėgti, nes teatras gali ir suvalgyti.

Sunku čia. Labai daug emocijų, įvairių charakterių, juo labiau kad man, ne scenos žmogui, reikia labai daug dirbti su aktoriais.

Nesate tas žmogus, kuris gyvena teatru?

Teatru niekad negyvenau. Gyvenau darbu – lėlėmis, tuo, kas man išeidavo, kaip išeidavo. Didžiausias džiaugsmas buvo, kai V. Mazūras po ilgų bendro darbo metų, gal po kokių dešimties, man patikėjo liaudišku stiliumi išdrožti lėles. Atnešu jam tuomet liaudies skulptūrų knygą ir prašau parodyti, maždaug kaip. Sako: gerai, aš tau nupiešiu. Nupiešė man eskizus, bet jie nebuvo labai tikslūs. Tuomet išvažiavo, bet kai grįžo, pasakė: gerai padarei.

V. Mazūras niekada negirdavo į akis, būdavo „skūpus“ pagyroms, bet gal ir gerai. Nes būčiau atsipalaidavusi, pasijutusi protinga, talentinga. Jis visą laiką pasakydavo taip, kad norėdavosi įrodyti, kad sugebu.

Pavyzdžiui, kadaise V. Mazūras man sako: reikia spektakliui veidų, kuriuos būtų galima sukeisti – atliek man kaukes nuo gyvų žmonių. Pamenu, tada jaučiausi kaip chirurgas operacinėje, nors dabar esu šios technikos mokytoja. Tai labai sudėtingas ir atsakingas procesas, kai kaukė gaminama žmogui ant veido klojant gipsą. Tuomet tai buvo pirmoji patirtis, bet paskui pagalvojau: kodėl visuomet negaliu taip daryti? Juk tokia kaukė tiesiog prilimpa prie veido, jeigu ją darai konkrečiam žmogui.

Butaforo darbas – išties ne moterų rankoms. Staklės, pjūklai... Kaip su tuo susigyvenote?

Buvau liekna, gležna, ir man dirbant šiuos darbus, aišku, visi stebėdavosi. Tačiau aš buvau mylimiausia tėvo dukra, visą laiką būdavau su juo – ar remontą padaryti, ar magnetofoną surinkti – visą laiką prie technikos kaip berniukas. Netgi kieme tarp draugių, kai žaisdavome princus ir princeses, aš būdavau princas. Mama mane rengdavo suknelėmis, bet aš labiausiai mėgau kelnes, ir kai ji klausdavo, ką pasiūti, atsakydavau: kelnes kaip tėtės. Man jis buvo autoritetas, ir su juo ryšys buvo didžiausias po močiutės.

Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininkė dekoratorė, lėlių konstruktorė Liljana Janavičienė. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Mane liūdina, ir kitąsyk su režisieriumi bei dailininku Rimu Driežiu pasišnekame, kad dingsta iš lėlių teatro lėlė. Dominuoja kaukė, o lėlė pasitraukia į antrą planą. Gaila, nes aš pasiilgstu mažos marionetės. Tokia keista tendencija – lėlė keliauja į dramos teatrą, o iš lėlių teatro ji baigia išeiti. 

Ar esate sukūrusi savo, kaip dailininkės, spektaklių, gaminusi savo lėles? Kokios jums jos apskritai patinka?

Esu sukūrusi spektaklį kartu su dailininku Simonu Dūda Rygos valstybiniam lėlių teatrui, pavasarį buvo premjera. Mano buvo lėlės, o jo – dekoracijos. Daugiausia esu kūrusi lėles dovanojimui, taip pat marionetes. Man patinka marionetės ir apskritai mažų matmenų lėlės. Todėl dirbdama savo darbą kremtuosi, nes didelės man nepatinka nei kaukės, nei lėlės. Tokių aš nematau, nejaučiu, kai esu šalia. O kai mažą kuri, gali pasižiūrėti per atstumą, veidrodyje, o didelei gaminti reikia erdvės, kur galėtum nusinešti, atsitraukti. Nemėgstu didelių daiktų, nes jų nesuvokiu.

Mane liūdina, ir kitąsyk su režisieriumi bei dailininku Rimu Driežiu pasišnekame, kad dingsta iš lėlių teatro lėlė. Dominuoja kaukė, o lėlė pasitraukia į antrą planą. Gaila, nes aš pasiilgstu mažos marionetės. Tokia keista tendencija – lėlė keliauja į dramos teatrą, o iš lėlių teatro ji baigia išeiti. 

Ko jus išmokė lėlių teatras ir ką jums reiškia lėlė?

Daug ko išmokė: kantrybės, tolerancijos, susilaikymo. O lėlė – tai mano draugė, galiu su ja pakalbėti, pasakyti tai, ko negaliu gyvam žmogui. Ir lėlė, darbas su ja daug ko išmokė. Iš tikrųjų galbūt ji padeda pasislėpti nuo gyvenimo nesąmonių. Tai visai kitas pasaulis. Ir klaidinga galvoti, kad tu jame reikalingas – ne, šis pasaulis visų pirma reikalingas tau.

Kiti ciklo „Kalbinant lėlę“ videoreportažai:

Lėlininkas Algimantas Kumpikas: lėlę pamilstu į ją įdėjęs visą save“

Lėlių teatro režisierius Rimas Driežis: „Vaikas ir vaikystė – tai nepaprastai rimta“

Norite nepasenti? Tapkite lėlių teatro aktoriumi

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Bernardinai.TV

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Kostas Kajėnas, Jurgita Jačėnaitė.