Gruodžio 30 d. minime šv. Feliksą I, popiežių. Mirė apie 274 m.

(Popiežius nuo 269 m. gegužės 1 d. iki 274 m. gruodžio 30 d.)

Anot trumpos biografijos, pateiktos veikale Liber Pontificalis, Feliksas buvo romėnas, kažkokio Konstantino sūnus; popiežiumi išrinktas 269 m. pradžioje. Išleido dekretą, kuriuo nustatė, kad būtų švenčiama Mišių auka kankinių atminimui; imperatoriaus Aurelijono valdymo metu mirė nukankintas ir buvo palaidotas antrojoje via Aurelia kelio mylioje, bazilikoje, kurią pats pastatė, 274 m. gegužės 30 d.

Nemažai šių duomenų yra neteisingi. Iš tiesų nėra patvirtinimo, kad Feliksas būtų miręs kankinio mirtimi, nes jo vardas įtrauktas ne į Depositio martyrum, bet į episcoporum, o tai reiškia, kad IV amžiaus pradžioje jis nebuvo gerbiamas kaip kankinys. Jo dies natalis, tai yra gimimo dangui diena, nėra gegužės 30-oji, kaip rašoma Liber Pontificalis ir kaip pakartoja Martirologio Romano, bet gruodžio 30 d. Tikriausiai anoniminis biografijos sudarytojas perskaitė III Kal.iun. (gegužės 30 d.) vietoj III Kal.ian.(gruodžio 30 d.) Nėra tikrų duomenų, ar jis pastatė baziliką šalia via Aurelia ir neabejotina, kad jis nebuvo palaidotas tose vietose, nes Depositio episcoporum aiškiai liudija, jog jo kapas buvo Kaliksto kapinėse prie via Appia.

Nesusipratimas kyla dėl to, kad prie via Aurelia tikrai buvo palaidotas kankinys Feliksas, su kuriuo pastarasis buvo sutapatintas ir supainiotas. Taip pat ir liturginis dekretas, kurį jam priskiria Liber Pontificalis, negali būti autentiškas, lygiai taip pat kaip neabejotina, jog laiškas, kurį esą Feliksas parašė Aleksandrijos Bažnyčiai yra apokrifinis. Šio laiško fragmentą pateikia šv. Kirilas Aleksandrietis – skaitė jį Efezo susirinkime (431 m.). Iš tiesų, turime reikalą su Apolinaristų falsifikatu. Vienitelis tikrai patikimas dalykas apie Feliksą išlieka Depositio episcoporum įrašas bei popiežiavimo metai.

Tikriausiai popiežiui Feliksui teko domėtis Antiochijos vyskupo Paolo Samosiečio reikalu, nes būtent jis gavo sinodo laišką, kurį 268 m. Antiochijos susirinkimas nusiuntė popiežiui Dionizui, kuris tuo tarpu jau buvo miręs.

Paulius Samosietis tapo Antiochijos vyskupu 260 m., tačiau netrukus išryškėjo jo gnostinės pažiūros. Net du bažnytiniai sinodai iš eilės svarstė jo reikalą, kol galiausiai nušalino nuo vyskupo sosto. Paulius nesutiko pasitraukti, nes jį rėmė Palmiros, kuriai Antiochija priklausė, karalienė Zenobia (267-272), o Paulius buvo karalienės iždininkas.

Valdant popiežiui Feliksui 272 m. imperatorius Aurelianas užkariavo Palmiros karalystę ir, padėjęs nušalinti vyskupą, nusprendė nekilnojamąjį Antiochijos bažnyčios turtą perduoti tiems tikintiesiems, kurie buvo išlaikę vienybę su Romos Bažnyčia.