Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO) įkūrėjas, kompozitorius ir dirigentas Gediminas Gelgotas.

Unikalus, nenuspėjamas ir analogų neturintis reiškinys Lietuvoje – Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO) Naujųjų metų išvakarėse surengs net 3 pasirodymus „Vaidilos“ teatre. NIKO, vadovaujamas įkūrėjo, kompozitoriaus ir dirigento Gedimino GELGOTO, sugeba įtraukti bet kokio amžiaus žiūrovą į stilingai surežisuotą scenos veiksmą ir nustebinti šiuolaikinės muzikos patrauklumu.

Jau ateinančių koncertų metu bus galima įsigyti naujausią NIKO kompaktinę plokštelę, įrašytą Londono „Metropolis“ studijoje. NIKO įkūrėjas G. Gelgotas šiame interviu atskleidžia, kas geriausiai apibūdina jų kolektyvą, ir pasakoja apie netrukus pasirodysiančią kompaktinę plokštelę.

Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO).

NIKO gyvuoja jau beveik 12 metų, per kuriuos turbūt turėjote ir ieškojimų, ir atradimų. Ar jūsų orkestras patyrė vertybių evoliuciją?

Pačioje pradžioje NIKO buvo kitoks: didesnės sudėties kamerinis orkestras, atliekantis šiuolaikinę ir klasikinę muziką. Vėliau gimė kūrinio „Kūno kalba“ (Body Language), kuris, beje, po ilgos pertraukos skambės ir Naujųjų metų koncerte, vizija. Šio kūrinio partitūra sujungė garsą su jį palydinčiu minimalistiniu judesiu, kiekvieno muzikanto linija buvo formuojama, lyg kiekvienas būtų solistas.

Ir nuo to formavosi toks NIKO, koks yra ir šiandien. Mano artimas bičiulis ir kolega mus praminė „NIKO šviesomis“ (NICO lights). Norime matyti šviesą ir visą muziką leisti per šviesos spektrą. NIKO šūkis „Atsigręžk į savo vidų ir medituok, arba tiesiog atsistok ir pradėk šokti“ (Turn inwards and meditate or just get up and dance), man atrodo, geriausiai nusako NIKO kolektyvą. 

Ar laikote muziką kalba? Jei taip – kokia toji kalba? 

Taip, muziką, be abejo, laikau kalba, ir labai plačiai suprantama kalba. Nes tai nuolat patiriu. Tereikia atvirumo, ir ji pasiekia kiekvieną. Dažnai pastebime, kad yra dalykų kurie taip sunkiai sutelpa į žodžius. Ne viskas sutelpa žodžiuose. O muzika – ji turi galią komunikuoti su kiekvienu iš mūsų labai giliuose sluoksniuose. Tai yra tikra jėga. Ir fantastiškas jausmas stebėti, kai ta unikali ir daug apimanti komunikacija tikrai vyksta. Kai tai nutinka yra tikrai stebuklinga ir stipru. Tikriausiai pagrindinis variklis man daryti tai, ką darau.

Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO). V. Morozovo nuotr.

Visi esame kūrėjai, kai išdrįstame eiti į tas iracionalias zonas, kuriose kažkas jaučiasi truputį kitaip, apie jas rašyti, kalbėti, galvoti, jas jausti ir išreikšti, o tai darydami dar ir įkvėpti kitus. Galime nebūti meno profesionalai – tiesiog kurti skirtingus ir ryškius savo gyvenimus, nebijodami skirtybių ir jų išraiškos.

Nuolat keliaujate, koncertuojate užsienyje. Ar patiriate namų ilgesio jausmą?

Kažkaip ryškiai – tikrai ne. Vieniems namai ten, kur jie gimė ir augo, kitiems – ten, kur jie ką nors svarbaus sukūrė, kitiems namai – daugiau mažiau gali tapti bet kokia vieta, kurioje tuo metu kažkas vyksta labai intensyvaus, kur tuo metu gera būti. Aš apskritai nenoriu tikėti, kad į dalykus yra vienas atsakymas, ypač kai kalbama apie žmogaus savijautą, vidinį gyvenimą. Mano aplinkoje yra be galo daug žmonių, gyvenančių labai įvairų ir skirtingą gyvenimą. Tai labai įkvepia.

Kokia bus jūsų naujoji plokštelė? Ką klausytojai joje ras?

Naujoje plokštelėje klausytojai galės išgirsti muziką, kurią įrašėme ne tik Vilniuje, bet ir prestižinėje „Metropolis“ studijoje Londone. Fantastiškas, kosminis Kristjano Järvi kūrinys „Kosminis ūkas“ (Nebula), meditatyvi islandų kompozitoriaus Daníelio Bjarnasono kompozicija „Oras įkvėpti“ (Air to Breath), mano paties kompozicijos, pavyzdžiui, „Transitory“ iš Pirmosios simfonijos.

Džiaugiamės, kad klausytojai tikrai galės mėgautis aukščiausios kokybės garsu, o muzikinės kompozicijos pereis viena prie kitos nuosekliai ir taip kurs vientisą muzikinę kelionę bei patirtį. Tai ne toks intensyvus, bet labiau šviesus ir šventinis mūsų albumas, todėl džiaugiamės galėdami jį pristatyti būtent šiuo metų laiku. 

Kas jums yra kūrėjas?

Turbūt mes visi esame panašūs, bet kiekvienas turime ir ką nors truputį kitokio, unikalaus. Visi esame kūrėjai, kai išdrįstame eiti į tas iracionalias zonas, kuriose kažkas jaučiasi truputį kitaip, apie jas rašyti, kalbėti, galvoti, jas jausti ir išreikšti, o tai darydami dar ir įkvėpti kitus. Galime nebūti meno profesionalai – tiesiog kurti skirtingus ir ryškius savo gyvenimus, nebijodami skirtybių ir jų išraiškos. Tikiu, kad būtent drąsa ir kūryba visada yra labai labai šalia.