unsplash.com nuotr.

Draugų nuomos agentūrų skaičius Japonijoje per pastaruosius aštuonerius metus padvigubėjo, dabar jų Japonijoje jau dešimt. Netikrų draugų paklausos augimas yra susijęs su japonų kultūroje giliai įsišaknijusiu nenoru viešinti savo asmenines ir profesines problemas. Pastaraisiais mėnesiais tarp darbą praradusių vyrų labai išaugo netikrų bosų poreikis. O draugų ir kolegų ypač reikia tiems, kurie darbe praleidžia kone visą laiką ir kuriems jo nebelieka meilės bei draugystės paieškoms. 

„Hagemashi Tai“ („Noriu jus pralinksminti“) agentūros agentai gauna 15 000 jenų (100 svarų) vien už paprasčiausią pasirodymą vestuvėse, bet, norint, kad jie pasakytų kalbą ar dainuotų karaokę, reikia sumokėti papildomai. Agentūros steigėjas Ryuichi Ichinokawa, kartą sėkmingai suvaidinęs vyriausiąjį pabrolį vestuvėse, nutarė šią veiklą tęsti toliau. „Žmonės norėjo moterų, senų ir jaunų žmonių, visokių, bet, žinoma, aš negalėjau atlikti visų vaidmenų pats vienas“, ؘ– sako R. Ichinokawa. Jis savo agentūrą atidarė prieš trejus su puse metų.  

Šiam verslui reikia itin kruopščiai pasirengti, apgalvojant kiekvieną galimą klausimą, į kurį netinkamai atsakius klientas, pakliuvęs į keblią situaciją, sugriautų ir paties paslaugų teikėjo reputaciją.

„Apsimesdamas kieno nors vyru turiu būti tikras, kad žinau viską apie savo „žmoną“, pradedant jos mobiliojo telefono numeriu, baigiant neva mūsų vaikų vėlyvu kėlimusi“, – sako R. Ichinokawa.

unsplash.com nuotr.

Augant visuomenės narių izoliacijai ir susvetimėjimui, bendravimas „a la carte“ tampa norma.

Pinigais meilės nenupirksi, bet Japonijoje galima nusipirkti meilės regimybę, o regimybė, pasak Ishii Yuichi, vadovaujančio agentūrai „Šeimos romantika“, yra viskas. Ishii Yuichi, kurio versle sukasi daugybė žmonių, žino, ką sako. Simpatiškas ir žavingas 36 metų vyriškis pagal iškvietimą gali būti jūsų geriausias draugas, vyras, tėvas ar netgi gedėtojas laidotuvėse. 

Japonijoje jau aštuonerius metus gyvuojanti agentūra „Šeimos romantika“ savo klientams padeda išspręsti kone visas jų asmeninio gyvenimo problemas. Agentūroje dirba 800 įvairaus amžiaus aktorių – nuo kūdikių iki senukų, atliekančių pačius įvairiausius vaidmenis, kurių pageidauja klientai. Augant visuomenės narių izoliacijai ir susvetimėjimui, bendravimas „a la carte“ tampa norma, teigia šios organizacijos vadovas Ishii Yuichi ir prognozuoja savo verslo plėtrą. 

„Aš turėjau draugę – vienišą mamą, auginančią sūnų. Vaikas norėjo pakliūti į privačią mokyklą, bet mokykla atsisakė jį priimti, nes jis neturėjo tėvo. Tuomet mečiau iššūkį negarbingam Japonijos visuomenės požiūriui, prisistatydamas berniuko tėvu, – taip apie savo pirmąją patirtį įsikūnijant į kito žmogaus vaidmenį pasakoja Ishii Yuichi. – Ir tai įkvėpė šio verslo idėją.“ 

Šiuo metu jis vaidina 12-metės mergaitės, kurią augina vieniša mama, tėvą. Iš mergaitės buvo tyčiojamasi, tad motina pasamdė Ishii Yuichi savo dukros tėvo vaidmeniui. Šis ryšys tęsiasi jau aštuonerius metus, o mergina iki šiol nežino, kad bendrauja su tėvo pakaitalu. 

„Manau, ji būtų šokiruota, jei sužinotų. Aš turiu nuolat tęsti vaidmenį, jei klientas to pageidauja. Jei dukra ištekės, turėsiu vaidinti tėvą vestuvėse, o vėliau – senelį. Taigi aš nuolat teiraujuosi savo klientų: „Ar jūs pasiryžę tęsti šį melą?“ Ir tai yra pati didžiausia problema, su kuria susiduria mūsų kompanija“, – sako Ishii Yuichi ir priduria, kad egzistuoja rizika, kad mergaitė kada nors sužinos tiesą. „Mūsų kompanijoje vienas asmuo gali turėti tik penkias „šeimas“ vienu metu. Tokia taisyklė. Ir tai ne vien dėl paslapties išlaikymo. Klientas visuomet prašo idealaus vyro, tėvo, ir sunku viską suderinti.“

Foto Andy Kelly. Unsplash.com

Tai verslas. Neketinu 24 valandas būti tėvu. Būdamas su mergaite nejaučiu, kad iš tikrųjų ją myliu, bet pasibaigus seansui jaučiuosi nuliūdęs. Kartais po darbo sėdėdamas prie televizoriaus savęs klausiu: ar tai iš tiesų aš, ar aktorius? Geriausiai jaučiuosi būdamas su savo tikrąja šeima.

Agentūros klientai pildo specialią anketą, nurodydami pageidaujamo asmens šukuoseną, akinius, drabužių stilių. Minimu atveju mama savo dukrai norėjo švelnaus tėvo, niekada nešaukiančio ir duodančio išmintingų patarimų dukrai. Ishii Yuichi su „dukra“ eina į parkus, apsiperka, pietauja. Mama sumoka jam apie 20 000 jenų (apie 200 Amerikos dolerių) už valandą, padengdama papildomas išlaidas. „Dukrai“ jis sakosi turįs kitą šeimą, ji myli savo „tėtį“, kalbasi su juo apie mamą, dalijasi jautriomis savo gyvenimo temomis. 

„Tai verslas. Neketinu 24 valandas būti tėvu. Būdamas su mergaite nejaučiu, kad iš tikrųjų ją myliu, bet pasibaigus seansui jaučiuosi nuliūdęs liūdnas. Vaikai kartais verkia ir klausia: „Kodėl tu išeini?“ Tokiais atvejais sielojuosi, kad juos apgaudinėju – jaučiuosi kaltas. Kartais po darbo sėdėdamas prie televizoriaus savęs klausiu: ar tai iš tiesų aš, ar aktorius? Geriausiai jaučiuosi būdamas su savo tikrąja šeima. O vidiniai monologai sunkūs“, – sako Ishii Yuichi. Jis kartais sapnuoja, kad pasako tiesą mergaitei, bet nubunda nesulaukęs jos atsakymo: „Man baisus jos atsakymas, todėl nubundu.“

Japonų verslo kultūroje įprasta atsiprašyti už klaidas. Tokiems atsiprašymams agentūra išnuomoja savo aktorius, kurie prisiima kito žmogaus kaltę. Aktoriai suvaidina ir neištikimos žmonos meilužį, su kuriuo apgautasis vyras nori suvesti sąskaitas. Savaime aišku, tikrąjį meilužį sunku būtų atvesti pas vyrą, tad agentūra pasiūlo tokį psichologiškai pagrįstą sprendimą: jakuza (gangsteriu) perrengtas aktorius susitinka su vyru, o pastarasis net nedrįsta jo išplūsti.

„Šeimos romantikoje“ moterys užsisako partnerius romantiškiems ryšiams. Įdomu tai, kad tokia paslauga, kurios anksčiau pageidaudavo 50-metės moterys, dabar ypač populiarėja tarp 30-mečių.

„Moterys paprastai sako, kad tikruose santykiuose pasitikėjimas kuriamas labai lėtai. Stiprus ryšys kuriamas ne vienus metus, patiriant daugybę sunkumų ir nusivylimo. Įsivaizduokite, kad praleidote su kuo nors penkerius metus, po to jus paliko. Tuomet lengviau skirti dvi valandas per savaitę idealiam vaikinui. Jokio konflikto, jokio pavydo, jokių blogų įpročių. Viskas tiesiog nuostabu“, – šypsosi Ishii Yuichi.

Jam visko pakanka, ir šeimos jis kurti kol kas nesiruošia. Sumaniusioms jam pirštis klientėms jis atsako, kad jos įsimylėjo užsakymą.

unsplash.com nuotr.

Kodėl šis verslas egzistuoja būtent Japonijoje? Japonai nėra linkę rodyti savo jausmų, šalyje trūksta bendravimo, o anksčiau buvusios gausios šeimos mažėja.

„Kartais man tenka būti jaunikiu, kai tėvai verčia ištekėti dukrą, kuri yra lesbietė. Tuomet organizuojamos netikros vestuvės, kuriose visi svečiai, išskyrus šeimos narius, yra netikri. Penkiasdešimt žmonių apsimeta, kad viskas tikra. Tokių vestuvių užmokestis siekia 2 milijonus jenų.“

Kodėl šis verslas egzistuoja būtent Japonijoje? Pasak Ishii Yuichi, japonai nėra linkę rodyti savo jausmų, šalyje trūksta bendravimo, o anksčiau buvusios gausios šeimos mažėja. Tokio verslo paklausa auga, nes vis daugiau žmonių nori būti populiarūs socialiniuose tinkluose.

„Mūsų kompanijos moto yra „daugiau negu realu“. Vadinasi, mažiau rūpesčių, nesusipratimų ir konfliktų. Manau, kad terminas „realus“ yra klaidingas. Paimkite kad ir feisbuką. Ar tai tikra? Net jei žmonėms nuotraukose nebuvo sumokėta, viskas toli nuo realybės, – teigia „Šeimos romantikos“ autorius. – Manau, kad pasaulis visuomet buvo negarbingas, todėl mano verslas ir klesti. Tiesa neišvengiama. Laimė nėra amžina, bet tai nereiškia, kad ji neturi vertės. Vaikas turėjo tėvą, kai jam labiausiai jo reikėjo. Galėjau tėvu būti trumpai, ir dabar mano „dukra“ jau galėtų žinoti tiesą, bet tuometinė patirtis buvo reikšminga. Savo darbu išpildžiau daugelio žmonių svajones. Mano svajonės irgi išsipildė, nes buvau jiems reikalingas.“

Pagal theatlantic.com ir theguardian.com parengė Rasa Baškienė