pexels.com nuotr.

Kartą ar du per savaitę užsuku į vieną ar kitą sostinės kampelį, kuriame prekiaujama senomis ir neseniai išleistomis knygomis. Dažniausiai pėdinu į J. Jasinskio gatvę ar prie Halės turgavietės. Prie jos – kur kas didesnis knygų pasirinkimas. Kad ir žinau, jog tikriausiai nieko nauja sau šiuose knygynuose negausiu, į juos traukia kažkokia magiška jėga. Nuo seno. Dar nuo studentiškų metų. Sovietmečio laikų, kai Vilniuje, Trakų gatvėje, tebuvo kone vienintelė senų supirktų knygų vieta – antikvariatas.

Jau seniai toje vietoje senomis knygomis nebeprekiaujama, tik ant pastato, kuris tikriausiai mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasią, sienos užrašas telikęs, bylojantis buvusį antikvariatą. Senomis knygomis dar prekiaujama ir kitose sostinės vietose, bet tokių knygynų, prekyviečių kasmet mažėja. Uždaromos. Regis, iki 2010 m. ir mažesni knygų prekeiviai galėjo išlikti. Antai gausia knygų pasiūla garsėjo net Kalvarijų turgavietėje prekiavę vilniečiai.

Prisimenu buvusį sovietų armijos desantininką Nikolajų, beje, puikiai kalbėjusį lietuviškai. Jei būdavo sausa, nelydavo, jis gražiai išdėliodavo knygas ant turgavietės grindinio. Ne kartą teko jį užtikti neįprastai – glostydavo knygų nugarėles ir kažką joms tyliai sakydavo... Pasirodo, su jomis kalbėdavosi... Ir staiga pamatęs mane tarytum trumpam sutrikdavo ir čia pat atsipeikėjęs garsiai pasisveikindavo:

– Malonu, tave, Česlovai, matyti!

Nikolajus gana pigiai pardavinėjo knygas. Nebrangiai net lietuvių ir užsienio klasikų. Viena tokia geros būklės knyga tekainavo iki 5 litų. O jeigu imdavai daugiau knygų – galėjai dar pigiau nusiderėti. Žinoma, Nikolajus labai pigiai jų gaudavo. Ne kartą mačiau, kaip jam tiesiai į turgų atnešdavo. Po kelias ir net maišais. Iš mielo Nikolajaus daug knygų įsigijau. Nebrangiai. Tačiau kartą jam net tūkstantį litų už vieną paklojau. Tuomet pinigų turėjau pakankamai – dirbau „Valstiečių laikraščio“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, vėliau – vadovavau šio laikraščio redakcijai. Ta knyga, tiksliau kalbant, du jos tomai (išleisti 1848 m.) buvo gražiai išlaikyti, vadinosi – Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“.

Žinoma, ir tuomet tokių retų, itin vertingų knygų turguose ar panašiose prekyvietėse sunku būdavo aptikti. Jų įsigijau iš privačių asmenų, kadaise Žirmūnų knygyne, kuriame buvo nemažas senų leidinių kampelis. Daug retų knygų įsigijau Kaune, Panevėžyje. Tačiau į kitus miestus nebevažiuoju. Knygų turiu pakankamai. Jei vieną dieną jas reikėtų pervežti į kitą vietą – baisu apie tai ir pagalvoti. Tikriausiai netilptų net į du didžiulius sunkvežimius...

Tačiau vis tiek vaikštau į sostinės senų knygų supirktuves. O gal dar ką nors įdomaus aptiksiu. Taip kaip aš daug žmonių gyvena. Vis kažko ieško. Nebūtinai knygų. Kiti – įdomaus spektaklio, koncerto, dvasinio atsigavimo bažnyčioje, sode, iškylaudami gamtoje. Treti – dar kažko. Baisiausia – paskęsti buityje. Bet tikriausiai ne visi gali norėti ieškoti dvasinių potyrių. Gal ne visiems tai duota? Nežinau. Andai sostinės Pašilaičiuose, kuriuose gyvenu, kone kasryt ar vakarais dažnai parke tenka sutikti daug pažįstamų veidų, vedžiojančių savo numylėtinius keturkojus. Pats neturiu šuns, bet užtai kitų šeimininkų keturkojai jau iš tolo mane pažįsta. Gal todėl, kad juos pakalbinu, palabinu... Dažnai vienas kitas ir keturkojo šeimininkas ant suoliuko prie manęs prisėda. Pasikalbam. Ypač pamėgo prie manęs prisėsti viena solidaus amžiaus moteris. Vieną dieną kaip didžiausią naujieną man garsiai išpyškino, kad net varnos parko pušyse sujudo:

– Žinai, Česlovai, mūsų name policininkas apsigyveno!

Iš moters supratau, kad labai reikšmingas žmogus. Norėjau jai pasakyti, kad mūsų name gyvena kur kas reikšmingesnių žmonių. Antai žinomas Lietuvoje fotomenininkas Zenonas Nekrošius ir t. t. Bet čia pat susilaikiau. Nenorėjau sugadinti nuotaikos moters, beje, dar sovietmečiu atkeliavusios į Vilnių iš vieno kaimo gūdumos. Neprieštaravau. Tyliai mintyse nusprendžiau – tegul jai tebūnie didžiausias autoritetas policininkas. Kaip ir iki šiol toks autoritetas yra ne vienam kaimiečiui, nes ir dabar kaime jo, policininko, bijo... Anksčiau bijojo kolūkio pirmininko, brigadininko, dar kažko... O kaime gerbė tą, kurio bijojo...

Laimė, kitąkart susitikusi toji moteris didžiausio savo autoriteto neminėjo, tauškė kitus niekus. Aišku, Zenoną, kurį minėjau, moteris pažįsta nuo 1987-ųjų, kai kartu su juo į kooperatinius butus atsikėlė gyventi. Tačiau paaiškėjo, kad ji nežino apie meninę Zenono gyvenimo aistrą – fotografuoti. Nežinojo daugelį metų, kad jis išgarsėjo fotovaizdais apie 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją... Ir iki šiol nežinotų, jeigu būčiau jai vieną dieną nepasakęs. Bet dažna manoji pašnekovė tokią naujieną tarsi pro ausis praleisdavo. Suprantu tokius žmones. Negalima kaltinti, kad jiems svetimi kultūriniai dalykai. Jie mums, kultūrininkams, pasakys, kad esame baisiai neįdomūs. Vis dėlto ryškių mąstymo, gyvenimo būdo takoskyrų mieste, ypač dideliame, kur kas mažiau. O gal mažiau pastebime? Andai dar neseniai kitaip pasijausdavai kaime. Kartą sovietmečiu porą savaičių atostogavau tėviškėje. Vieną dieną pas motiną įvirsta viena iš visažinių kaimynių ir kitame trobos gale negarsiai (tikriausiai, kad aš negirdėčiau) pasidomėjo: girdėjau, tavo sūnus išmestas, nedirba? Motina:

– Kaip išmestas? Laikraštyje dirba.

– Tai kų jis cy dzirba?..

Motina irgi nelabai susivokė, ką aš ten dirbu. Ji, kaip ir kiti kaimiečiai, turėjo savo įsitikinimų. Įsivaizdavo, kad tikriausiai ščyrai dirba tik jie, kaimiečiai, kolūkyje ar savo ūkelyje. Savaip suprato perduodamas žinias per radiją, kitokį vaizdą, nei miestiečiai matė per televizorių.

Ir prieš keturiasdešimt metų, ir dabar kaime ir mieste gyvenimas plaukė ir plaukia labai skirtingai. Daug jaunimo dar sovietmečiu užpildė miestus. Aišku, šviesiausi protai. Vieni tapo labai išsilavinę, itin reikalingi miestui, kiti neperžengė savo riboto mąstymo. Tačiau daugelis vakarykščių kaimiečių laiko save laimingais, nes jie – turtingi, andai kaip mieste prasigyveno. Ir jiems – kiti autoritetai, kitaip supranta gyvenimo prasmę. O aš laimingas galėdamas dažnai praverti knygyno duris, pakalbinti medį, keturkojį, net ir tą moterį, kuri turi kitų autoritetų, nes kiekvienas turime savo tikėjimą. Kasdien atveriame naują gyvenimo pažinimo puslapį. Ir gili užuojauta tam, kuris niekuo netiki, niekuo nepasitiki ir laiko save nelaimingu...