Kalbant apie tarptautinę politiką, daugelis pasakys, kad čia svarbiausi yra gryni ir nuogi interesai. Tai yra tiesa, tačiau nereikia nuvertinti ir vertybinių aspektų. Juk mes žinome, kas yra agresorius, o kas auka. Kas puola, o kas ginasi. Elementarus padorumas reikalauja, kad būtume tų, kurie ginasi ir stengiasi apginti savo teisę gyventi. 

Štai Lietuvoje niekam nekyla klausimų, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje, ir daugelis lietuvių nuoširdžiai remia ukrainiečius, o šie atsidėkoja nesumeluota pagarba mūsų šaliai.

O kaip mes elgiamės kitais atvejais? Kaip su Izraeliu? Štai Donaldas Trumpas nusprendė perkelti Jungtinių Valstijų ambasadą į Jeruzalę. Jungtinėse Tautose įvyko balsavimas dėl rezoliucijos, kuri smerkia tokį sprendimą. Lietuva prie jo prisijungė. Kodėl?

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius aiškino, jog taip buvo parodytas nuoseklumas ir noras neaštrinti situacijos. Iškyla klausimas: koks nuoseklumas? Nuoseklumas nespręsti konflikto Artimuosiuose Rytuose? Akivaizdu, kad tokio nuoseklumo tikrai nereikia.

Lietuvoje daugelis komentatorių, politologų ir politikų kaip niekad vieningai pasmerkė tokią apgailėtiną Lietuvos užsienio politikos klaidą. Daug kalbėta apie tai, kad mes nepalaikėme Jungtinių Valstijų, kurios yra mūsų sąjungininkės ir vienos iš svarbiausių saugumo garantų. Tai pragmatinė šio reikalo pusė. Tačiau yra ir moralinis aspektas.

Modernios Izraelio valstybės istorija yra sudėtinga ir komplikuota. Tai šalis, kurios nepripažįsta kai kurios arabų valstybės. Jos aiškiai ir oficialiai sako, kad Izraelis turi būti sunaikintas. Įsivaizduokime, jog mūsų kai kurie kaimynai atvirai sakytų, jog turime būti nušluoti nuo žemės paviršiaus. Kaip tuomet jaustumės?

Kiek Izraelis dėl savo teisės išlikti turėjo kariauti XX amžiuje? Iki šiol Izraelio teritorija apšaudoma, o kol nebuvo pastatyta siena, tol savižudžių teroristų išpuoliai buvo tapę kone kasdienybė. Izraelis tiesiogine prasme kovoja dėl savo išlikimo. Jis kovoja dėl savo teisės egzistuoti. Ir šiuo atveju ne Izraelis yra agresorius – jis juk nesiruošia okupuoti nei vienos šalies. Jis tik nori užtikrinti savo piliečiams saugumą. Ar už tai galime jį smerkti? Tikrai ne. Priešingai, kas jau kas, o mes tikrai turime suprasti, ką reiškia kovoti už savo valstybę. Visas XX amžius buvo kova už savo valstybę. Taip, kaip remiame ukrainiečius, taip turėtume remti ir Izraelį.

Akivaizdu, kad egzistuoja palestiniečių problema. Daugelio iš jų situacija yra tikrai pasibaisėtina – jie gyvena skurde, jų vaikams nėra ateities. Tačiau dėl to kaltinti Izraelį tikrai nebūtų sąžininga. Visi supranta, kad čia susikerta didžiuliai geopolitiniai interesai. Ir vienas Izraelis negali išspręsti šios problemos.  Palestiniečių–Izraelio konfliktas yra įšaldytas, jis niekaip nėra sprendžiamas. Tikrai Izraelio interesas yra normalizuoti situaciją. Gavę viltį ir orų gyvenimą palestiniečiai tikrai mažiau rems terorizmą. Tačiau to turi norėti visos konflikto pusės.

Jei pripažįstame, kad žydai turi teisę turėti savo valstybę, tuomet aiškiai turėtume pripažinti, kad Jeruzalė yra Izraelio sostinė. O Jeruzalė žydams yra daugiau nei sostinė. Tai jų dvasinė, sakralinė erdvė. Nors šiek tiek išmanančiam istoriją ir religijotyrą, tai visiškai aišku.

Taip, Jeruzalė svarbi ir musulmonams ir krikščionims. Tačiau tai, kad pripažįstame ją Izraelio sostine, juk nereiškia, kad ten negalės lankytis vieni ir kiti. Šį klausimą turėtume labai gerai suprasti, juk ir mes buvome netekę Vilniaus.

Tad ir tarptautinėje politikoje reikia kartais nors šiek tiek empatijos. Reikia galvoti ne vien apie pragmatiką, bet ir apie moralę. Juk kai mes kovojome už savo laisvę, pasaulio palaikymas mums buvo labai svarbus. Kai 1990 kovo 11-ąją paskelbėme nepriklausomybę, mažytės Islandijos pripažinimas mums buvo labai svarbus. Kodėl tai turėtume pamiršti Izraelio atveju?

Virginijaus Savukyno komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

lrt