2017 m. lietuvių kalba pasirodė žinomo apologeto Scotto Hahno bei jo žmonos Kimberly knyga „Roma – mieli namai / Mūsų kelionė į katalikybę“. Ši vis dar išlieka „Katalikų pasaulio leidinių“ perkamiausių knygų viršūnėje. Lietuvių skaitytojai su S. Hahno tekstais turėjo progos susipažinti dar 2015 m. Tuomet lietuviškai pasirodė „Avinėlio puota“ bei „Tėvas, kuris tesi savo pažadus / Sandorinė Dievo meilė Šventajame Rašte“. Skirtingai nei pastarosios, „Roma – mieli namai...“ – tikėjimo liudijimas. Jei tiksliau – dviejų susipinančių ir vienas kitą pildančių balsų pasakojama šeimos istorija.

Kodėl pastaroji turėtų dominti šių dienų skaitytoją? Ką ir kodėl galėtume laikyti šios knygos adresatu? Knygą ėmiau skaityti tiesiog kaip liudijimą, kaip šv. Augustino „Išpažinimus“, šv. Ignaco Lojolos „Piligrimo pasakojimą“, Thomo Mertono „Septynaukštį kalną“, Dievo tarnaitės Dorothy Day autobiografiją „Ilga vienatvė“ ar Clive‘o Stapeso Lewiso „Apstulbintas džiaugsmo“. Žinojau, kad „su kito patirtimi nepasiginčysi“, tad, vedama kiek patiklaus, gal net naivoko išankstinio susižavėjimo, verčiau pirmuosius knygos puslapius. Iš kitų ją išskyrė, kaip tuomet man atrodė, mėlynos spalvos viršelis su Šv. Petro aikštės Vatikane nuotrauka. 

Kelionė ta pačia kryptimi

Knyga tikrai primena kelionių vadovą. Tik kelionės, apie kurią pasakojama, neriboja vieta ar laikas. Daug svarbesnis, tiesa, su pastaraisiais susijęs, lieka vidinis tikėjimo gyvenimas. 1993 m. pasirodžiusios „Roma – mieli namai...“ pratarmę parašęs profesorius Peteris Kreeftas atkreipia dėmesį, kad gyvenimo ir virsmo į katalikybę istorijų šiandienos Bažnyčioje Jungtinėse Amerikos Valstijose vis daugiau. Pasak jo, „vienintelė atsivertimo istorija, kuri dar dramatiškesnė nei atsivertimas į Kristaus Bažnyčią, – atsivertimas į patį Kristų. Šios dvi dramos – tapsmo krikščionimi ir tapsmo kataliku – yra du to paties proceso ir tos pačios krypties žingsniai, panašiai kaip gimimas ir augimas“ (p. 7). Į tuomet dar presbiterijonais (kalvinistų atšaka) save laikiusių S. Hahno bei K. Hahn gyvenimus naujos tikėjimo patirtys įnešė ne vien atradimo – grįžimo namo – pojūtį (viltį). Apsisprendus sekti Dievo vedimu, nejučiomis jų žingsnius pasivijo balsai, raginantys skirtis, didžiulis nusivylimas ir vienuma. 

Juoko ir nerimo kupina drama ieškant atsakymų

Šios šeimos istorija man pasirodė pernelyg atpažįstama, net artima. Tad skaičiau ją paraštėse tarsi kelio ženklus dėliodama konkrečiu gyvenimo metu Hahnams kilusius klausimus, šių atradimus, svarstymus. Kontracepcija, atvirumas gyvybei, dalyvavimas šv. Mišiose, Euharistija, liturgija, rašytinė bei žodinė Tradicija, Bažnyčia, Švč. Mergelė Marija, šventųjų bendravimas, skaistykla, popiežius – naujai atrasti jie keitė S. Hahno bei K. Hahn tapatybes. Šalia pastarųjų, tiesa, svarbu minėti ir tikėjimo teiginius Sola fide (vien tikėjimas), Sola Scriptura (vien Raštas).

S. Hahnas prisipažįsta, jog „buvo du stulpai, kuriais protestantai grindė savo maištą prieš Romą – vienas iš jų jau sugriuvo, antrasis drebėjo. Buvau išsigandęs [...]. Tie, su kuriais konsultavausi, buvo priblokšti, kad keliu tokį klausimą (Kur Biblijoje mokoma Sola Scriptura tiesa? – A. Ž. past.). Jie dar labiau sunerimo, kai manęs nepatenkino jų atsakymai“ (p. 74). Visas užuominas apie „aršaus antikataliko tapimą kataliku“ S. Hahnas paversdavęs juoku, žmonai netgi nurodęs laiką, kada prisijungs prie Romos Katalikų Bažnyčios.

Tačiau savojo pažado jis netesėjo. Apsisprendimas paklusti Dievui, troškimas priimti Jį Šventojoje Eucharistijoje skaudino presbiterijonų šeimoje augusią ir už presbiterijono ištekėjusią Kimberly. Knygoje ji prisipažįsta negalėjusi stoti vyrui skersai kelio: „Nesvarbu, kokias pasekmes tai galėjo turėti jo karjerai ar mūsų šeimos gerovei. Scottas turėjo suteikti man erdvės, tik taip Šventoji Dvasia galėjo atverti mano širdį“ (p. 120). S. Hahno atsivertimas knygoje aprašomas džiaugsmingai. Tačiau šis džiaugsmas neskatino elgtis radikaliai, t. y. „primesti savo tikėjimą“. Atvirkščiai – žavi, kaip jis, kurį laiką nebegalėjęs pildyti profesinio savo pašaukimo, dažnai paslėptai praktikuodamas tikėjimą, atvirai klausdamas, paskatino žmonos, jų draugų atsivertimą, pokyčius šeimos gyvenime. 

Apibendrinimas, paskutinės pastabos

Kai skaičiau šią knygą, neapleido nuojauta, kad ji galėtų sudominti ne tik katalikais save laikančius, bet Bažnyčią ar Šventąjį Raštą, tikėjimo praktikas nuvertinusius katalikus. Žinoma, netrukau įsitikinti, jog knyga ar raginimas „grįžti namo, į Romą“ lengvai gali suerzinti tam tikrus protestantiškų (ar nebūtinai) bendruomenių narius. Ir viena, ir kita man pasirodė svarbu. Pirmiausia todėl, kad išgirsdamas, klausdamas ir ieškodamas krikščionis yra gyvas, o bet kokia „nepatogi“ situacija šiam tampa proga viltis Dievo artumu ir vedimu. Be to, atrodo, kad tik geranoriškai stengdamiesi mokytis tiek savo tikėjimo, tiek pažindami kito tikėjimo kelią, augame, vis labiau, paprasčiau priimame kitą. Tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį mes manėme esant. Kartą garbingasis arkivyskupas Fultonas Sheenas rašė: „Jungtinėse Valstijose Katalikų Bažnyčios nekenčiančių žmonių skaičius neviršija šimto. Tačiau yra milijonai nekenčiančių to, ką patys klaidingai mano esant Katalikų Bažnyčia – tai, žinoma, visai kitas dalykas.“ Pastarąją mintį „Roma – mieli namai...“ įžanginiame žodyje mini knygos autoriai.

Kiek gaila, kad iš pažiūros paprastai parašytą knygą keblu skaityti vien dėl kartais nekokybiško vertimo (vert. Eglė Rimkienė bei Carmen Baena). Tačiau net ir toks jis neaptemdė džiaugsmo, kurį kėlė Dievo veikimas kitų žmonių gyvenimuose. Susidomėjusiems siūlau interneto platybėse ieškoti 1989 m. S. Hahno sakyto liudijimo įrašo. Dėl pastarojo šis apologetas ne tik tapo labai populiarus. Įrašytas liudijimas man – tarsi „Roma – mieli namai...“ santrauka ar geras neseniai pasirodžiusios knygos anonsas.