Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Apie Švenčiausiąjį Jėzaus Vardą

„Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą“ (Mt 1, 18-25)

Švenčiausiasis Jėzaus Vardas visada buvo gerbiamas Bažnyčioje nuo pat pirmųjų amžių, tačiau tik XIV a. pradėtas minėti liturgijos apeigose. Šv. Bernardinas Sienietis († 1444), padedamas kitų brolių, ypač Alberto Sarteaniečio († 1450) ir Bernardino Feltreniečio († 1494), su dideliu užsidegimu skleidė šį pamaldumą, kol pagaliau oficialiai buvo įsteigta liturginė šventė. Pirmiausia 1530 metais popiežius Klemensas VII leido Mažesniųjų brolių ordinui per šv. Mišias ir Liturgines valandas švęsti Švenčiausiąjį Jėzaus Vardą. Toliau plintant šiam pamaldumui, 1721 metais popiežius Inocentas XIII suteikė šią galimybę ir visai Katalikų Bažnyčiai. Ši šventė būdavo minima pirmąjį sausio sekmadienį, dabar, popiežiui Jonui Pauliui II atnaujinus Romos mišiolą, yra nustatyta sausio 3 d.

Tardami vardą, mąstome ne apie žodį, bet apie asmenį, kurį tuo žodžiu pavadiname. Mesijas savo žemiškojo gyvenimo metu nešiojo Jėzaus (aram. Yeshoua – „tas, kuris išgelbsti“) vardą, kurį suteikė Juozapas, po to, kai Dievo angelas jam sapne tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“

Jėzaus vardas reiškia „gelbėtojas“, „išganytojas“. Evangelistai, Apaštalų darbai, apaštaliniai laiškai daugybę kartų cituoja Jėzaus vardo reikšmę ir galią, dažnai apsistodami vien tik prie „Vardo“ pasakymo, kuris, kaip ir Senajame Testamente, nurodo Dievą.

Jėzaus viešojo gyvenimo metu, jo mokiniai, remdamiesi  Jo vardu, gydė ligonius, išvarė demonus ir darė stebuklus: „Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: ‚Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo‘“ (Lk 10, 17); „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!“ (Mt 7, 22).

Dievas savo galia „prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame“ (Ef 1, 20-21). „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).

„O tie (apaštalai) ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Krikščionių tikėjimo esmė yra lūpomis išpažinti ir širdimi tikėti, kad Jėzus yra Viešpats, ir kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių (plg. Rom 10, 9-13). Pirmieji krikščionys, būtent, ir yra tie, kurie pripažįsta Jėzų kaip Viešpatį ir save pristato, kaip besišaukiančius Jo vardo. Šis vardas visada užims svarbiausią vietą jų gyvenime: Jėzaus vardu krikščionys susirenka, Jo vardu dėkoja Dievui, stengiasi gyventi taip, kad šis vardas būtų išaukštintas, ir net yra pasirengę dėl Viešpaties vardo kentėti.

Viešpaties vardo ir visos Švč. Trejybės didžiausio buvimo išraiška krikščioniškame gyvenime yra kryžiaus ženkle, kuriuo prasideda ir baigiasi kiekviena malda: „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.