unsplash.com nuotr.

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Gedimino Jankaus „Rytoj“ ir Milano Kunderos „Nereikšmingumo šventę“.

Literatūros teksto rašymas – visuomet naujos tikrovės konstravimas. Vyresnieji lietuvių rašytojai dar puikiai prisimena laikus, kai iš romano ar novelių autorių reikalauta atspindėti socialinę realybę ir „kurti komunizmą“. Daugelis prozininkų tai atsimena taip gerai, kad, net atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mintis, jog tekstu galima įteisinti tai, ko iki šiol nebuvo, jiems atrodo nepriimtina. Tuomet pasirenkamas metaforinis, poetinis, lyrinis, autorefleksyvus kalbėjimas, kuris visada nurodo ne į konkretų daiktą ar žmogų, o kreipia žvilgsnį perkeltinio mąstymo link.

Toks rašymo būdas tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti naujas ir netikėtas, nes literatūrines pasakas, kurios skaitytojus perkeldavo į visai kitą tikrovę, išeivijoje kūrė ir broliai Mekai, ir Nelė Mazalaitė, ir Julius Kaupas. Vis dėlto jų pasaulis buvo reliatyvus – skaitydami tuos kūrinius, žinome, kad faktinėje realybėje, ne meniniame tekste, aprašytų įvykių ir žmonių iš tiesų nebuvo. Toks sąlygiškumas pateisinamas po Antrojo pasaulinio karo dar tik įsivažiuojančio prancūzų absurdo ir egzistencializmo filosofijos raidos periodizacija – kol žmonės nemąstė beprasmybės, jie skaniai juokėsi iš fantazijos ir ja žavėjosi. Suprantama, kad sovietinėje Lietuvoje toks išeivių literatūrinės raiškos būdas buvo prieinamas skaityti nedaugeliui, o rašyti – turbūt tik keliems drąsesniems atšilimo laikotarpio autoriams.

Gediminas Jankus „Rytoj“

Kauniečio rašytojo Gedimino Jankaus novelių rinkinys „Rytoj“, išleistas praėjusių metų pabaigoje, atstovauja magiškojo realizmo krypčiai. Knyga nėra labai savita, nekelianti meninių revoliucijų, tačiau įdomi kaip minėtos rašymo krypties tąsos pavyzdys. Rinkinio „Rytoj“ tekstų absurdas kyla iš priešpriešos tarp socialinės, dažnai net truputį žurnalistinės kritikos ir anapusinio pasaulio, kuriame veikia viskas – mirtis, gyvybė, amžinybė, velnias ir Dievas, pragaras ir Rojus.

Dažnas G. Jankaus novelių tekstas primena kaupiškąją literatūrinę pasaką – tiek čia reliatyvumo, netikrumo, iliuzijos, vaizdinių laisvės. Vis dėlto juoktis, skaitant knygą „Rytoj“, neįmanoma, nes fantazijos drąsą atsveria labai kieta ir rupi realybė: kritikos sulaukia Lietuvos politinis, socialinis, kultūrinis ir pagaliau bendrai egzistencinis gyvenimas. Novelių pasakotojas nukreipia aštrias strėles į šiuolaikinius teatro režisierius, vadybą, milžiniškais tempais vykstančią techninę modernizaciją – šiuo požiūriu rinkinys „Rytoj“ yra gana senamadiškas ir tradicinis.

Skaitant G. Jankaus novelių rinkinį, kyla klausimas, kodėl autorius, sukurdamas daugelyje novelių besikartojančius personažus, nerašė romano. Vienas iš galimų atsakymo variantų būtų tai, kad pasakotojas, kaip ir pats autorius, abu būdami mirtingieji, nežino, kas yra pirminė tikrovė. Knygoje priešinant socialinį paviršių ir egzistencinę gelmę, komizmą ir absurdą, teatrą ir tikrovę, pagaliau gyvybę ir mirtį, lieka tiksliai, ne metaforiškai, neatsakyta į esminį ir paskutinį žmogaus klausimą: koks yra visų realybės sluoksnių šaltinis? Semiotikas Algirdas Julius Greimas ir filosofas Arvydas Šliogeris, pirmasis, kalbėdamas apie estezės fenomeną, o antrasis – apie Esmo žaibą, tvirtina, kad pasaulis randasi iš šviesos. G. Jankaus knygos paskutinė novelė „Rytoj“ pritaria dviem mąstytojams, teigdama rytojų, kuris neišvengiamai išaus, ir pakils saulė.

Jei žvelgtume į G. Jankaus novelių rinkinį pasaulio literatūros kontekste, artimiausias būtų rusų autorius Michailas Bulgakovas ir jo žymusis romanas „Meistras ir Margarita“. Sovietinės Rusijos ir laisvos dabartinės Lietuvos kritika, supinta su paraleline velnių ir demonų tikrove, skverbiasi į tą patį, nuo seniausių laikų žmogui rūpimą klausimą – kokia yra ne buitinės tikrovės, ne socialinių, politinių ir kitų sferų struktūra, o plačiau pamatyta Visatos, gyvenimo ir mirties, Dievo ir velnio veikimo mechanika ir logika.

Vienas originaliausių G. Jankaus novelių rinkinio „Rytoj“ bruožų – tai „teatrinės hipnozės“ (taip jas pavadino ketvirtame knygos viršelyje poetas Robertas Keturakis). Hipnozės seansus primenantys knygos tekstai panardina skaitytoją į sąlyginį, netikrovišką mąstymą, kuris yra pagrindinė varomoji jėga, skatinanti versti puslapius ir panirti į tam tikrą gylį, iš kurio, baigus skaityti knygą, reikia grįžti į rutininę kasdienybę. Panašių skaitytojo nardinimo į turbūt pamatinį tikrovės sluoksnį bruožų turi nedaugelio lietuvių prozininkų tekstai. Literatūros kritikoje tokį kelią skaitytojui siūlo profesorė Viktorija Daujotytė.

Milanas Kundera „Nereikšmingumo šventė“

Žymiojo čekų rašytojo, emigravusio į Prancūziją, Milano Kunderos knyga „Nereikšmingumo šventė“ yra ne tokia koncentruota kaip nei G. Jankaus, tačiau irgi savaip veda auditoriją į magiškojo realizmo teritorijas – parodo jų ribas. Šiuolaikinis filosofas, postmoderniosios psichoanalizės tęsėjas Slavojus Žižekas knygoje „Smurtas“ teigia, kad žmogui po Antrojo pasaulinio karo, neseniai patyrus visą tragizmą, destrukciją, pyktį ir smurtą, atsiveria į priešingą pusę nukreipto žvilgsnio galimybė – tai haliucinuojantis, isterišką juoką sukeliantis smurto antipodas.

Prievartos, genocido ir absurdo, juoko priešpriešą išsprendžia vienintelis mūsų laikų žmogui likęs kelias – atsisakyti bet kokio intereso dėl pasaulio, socialinių santykių, politikos, kultūros ir net buities. Tik toks savęs išoperavimo būdas dar gali gelbėti nuo prievartos pliūpsnių pasikartojimo. Priešingu atveju, prognozuoja S. Žižekas, pasaulis susinaikins.

M. Kundera romane „Nereikšmingumo šventė“ ir vaizduoja tokius personažus, kuriems Stalinas, sovietinė Rusija, tremtys, totalitarinis režimas rūpi tik kaip nesuinteresuoto pokalbio tema. Priešingame opozicijos poliuje atsiduria romano finale po Paryžiaus Liuksemburgo sodą su šautuvu vaikštantis ir praeivius juokinantis buvęs sovietinės Rusijos valdovas Stalinas.

Skirtingai nei daugelyje kitų magiškojo realizmo tradicijos kūrinių, M. Kundera nesileidžia į anapusybės struktūros analizę ir vaizdavimą – personažams pakanka gyvybės ir mirties priešpriešos, jie yra jau sekuliariojo pasaulio žmonės, netikintys pomirtiniu gyvenimu. Nėra „Nereikšmingumo šventėje“ nei Dievo, nei Šėtono – tikrovė tiesiog vienoda ir nekelianti didelių bei dramatiškų išgyvenimų.

Tokias knygas, kokią parašė M. Kundera, gali sau leisti rašyti tik labai gerai žinomi, populiarūs autoriai – visas romanas tėra kelios ne itin išmoningos scenos, epizodai, kuriuose išryškėja beveik politinis rašytojo pareiškimas, kad nuo šios tikrovės verta atsitraukti, tačiau kartu nepatekti į jokią kitą dimensiją, nes jos tiesiog nėra. Viskas tėra fizika, artima mechanikai. Vienas iš veikėjų nesukuria marionečių teatrui pjesės pagal Stalino istoriją apie kurapkų medžioklę. Tuo patvirtinama, kad nėra jokių sąlyginumų, jokio reliatyvumo, jokio teatro, nes viskas yra čia pat mums prieš akis, ir to turi pakakti. Kultūros istorija, kaip praeitis, romano personažams irgi tėra ne galvosūkių rinkinys, ne mįslės, apie kurias reikia sužinoti ir jas įminti, – tai tik nuobodaus pokalbio temos, kurios nedaro jokios įtakos aktualiajai dabarčiai.

„Nereikšmingumo šventė“ kelia labai hedonistinį šių laikų žmogaus poreikį ir rūpestį: jei niekas nėra reikšminga, kaip vis dėlto šį gyvenimą praleisti būnant geros nuotaikos? Atsakymas slypi romano pavadinime – nereikšmingumą reikia priimti kaip šventės galimybę. Jei šis pasaulis pavargo kovoti ir juoktis, galima tiesiog maloniai švęsti.

Britų sociologas Zygmuntas Baumanas paskutinėje savo viešojoje kalboje įspėjo, kad ateities Vakarų civilizacijoje neliks „kito“ sąvokos – visi būsime tiesiog „mes“, be jokių esminių skirtumų tarp individų ir visuomenių.

M. Kunderos romanas „Nereikšmingumo šventė“ nuprasmina visus skirtumus ir įkurdina skaitytoją amžinoje dabartyje, net neklausiant kokia bus ateitis ir jos sąmoningai nekuriant. Z. Baumanas, paskutinius gyvenimo metus praleidęs privačiame savo name Didžiosios Britanijos provincijoje, savo sodo neprižiūrėjo ir smalsuoliams atsakydavo, kad čia karaliauja natūralioji atranka. M. Kundera, logiškai ir nepriklausomai nuo to, ar mums patinka, į gamtiškojo dėsnio valdžią grąžina žmogų.

lrt