unsplash.com nuotr.

Knygos „Kelias. Kinų filosofai apie meną gyventi“ (iš anglų kalbos vertė Dainius Vanagas, išleido „Tyto alba“) autorius Michaelas PUETTAS – Harvardo universiteto profesorius, Rytų Azijos kalbų ir civilizacijų fakultete dėstantis kinų istoriją. Jo paskaitų ciklas „Kinų etinė ir politinė filosofija“ bakalauro studentams yra vienas iš populiariausių universitete. 2013-aisiais M. Puettui buvo įteiktas Harvardo garbės apdovanojimas už edukacinius gebėjimus ir atsidavimą studentams. Jis taip pat yra Harvardo Religijų studijų komiteto pirmininkas ir Karališkosios Švedijos mokslų akademijos narys.

Christine GROSS-LOH, „Kelio“ bendraautorė, yra laisvai samdoma žurnalistė ir rašytoja. Jos straipsniai spausdinami įvairiuose leidiniuose, įskaitant „Wall Street Journal“, „The Atlantic“ ir „Huffington Post“. Harvardo universitete ji yra apsigynusi daktaro disertaciją iš Rytų Azijos istorijos.

Vakaruose Azijos filosofija tampa vis populiaresnė, bet ar tai reiškia, kad ją išmanome? O kas, jei mūsų žinios apie kinų filosofiją yra klaidingos?

Šis klausimas – Michaelo Puetto ir Christine Gross-Loh knygos „Kelias“ ašis. Didelio populiarumo sulaukusios M. Puetto paskaitos Harvardo universitete tapo šios knygos įkvėpimo šaltiniu. Jos autoriai kviečia skaitytoją permąstyti stereotipines Azijos filosofijos interpretacijas, praplėsti savo akiratį ir pritaikyti tokių garsių filosofų kaip Konfucijus, Laodzi ar Mengdzi mokymą kasdieniam savo gyvenimui.

Knygos autoriai kvestionuoja pasaulėžiūrą, kuri remiasi „tikrojo Aš“, „priimk save, koks esi“ ir panašaus pobūdžio lozungais, ir siūlo ne tik atrasti naują santykį su kinų filosofiją, bet ir išanalizuoti mūsų kasdienius įpročius; būtent kasdienybėje įvyksta svarbiausi pokyčiai. Vaizdžiai ir suprantamai pristatydami mąstytojų idėjas knygos autoriai pateikia įtaigius, netikėtus atsakymus į kertinius gyvenimo klausimus: kaip įgyti galios? Kaip priimti teisingus sprendimus? Kaip tapti geresniais žmonėmis ir suteikti savo gyvenimui visavertiškumo?

„Kelias“ nėra eilinė knyga apie Vakarų santykį su kinų filosofija. Tai – išlaisvinanti ir transformuojanti patirtis, kuri pažadins mums norą ir gebėjimą kurti save ir mus supantį pasaulį. Tačiau su viena sąlyga: turime išsukti iš mums gerai pažįstamo tako ir atsiverti naujoms gyvenimo galimybėms.

Autoriai atsako į „Fokus Magazine“ klausimus.

Harvardo universiteto profesorius Michaelas Puettas ir žurnalistė bei rašytoja Christine Gross-Loh.

Michaelai, kaip Jums kilo mintis dėstyti kinų filosofiją Harvardo universitete? Kodėl, Jūsų nuomone, šis kursas tapo toks populiarus?

Panašų paskaitų ciklą aš ilgą laiką dėsčiau aukštesniosios pakopos studentams: tekstai, kuriuos analizuodavome, buvo parašyti klasikine kinų kalba, todėl prieinami tik ribotam skaitytojų skaičiui. Siekdamas išplėsti šią auditoriją nusprendžiau pritaikyti kursą bakalauro studentams, kurie šių tekstų negalėjo skaityti originalo kalba. Prašiau jų susipažinti tik su šių filosofinių tekstų vertimais – jokių vadovėlių ar antrinių šaltinių; norėjau, kad su kinų filosofais ir jų idėjomis jie susidurtų tiesiogiai.

Labai apsidžiaugiau, kad studentams šios idėjos pasirodė svarbios ir aktualios. Ši jaunuolių karta pasižymi atvirumu ir drąsa: jie pasirengę permąstyti didžiąsias idėjas ir priimti prieštaringus ar net paradoksalius kinų filosofų mokymus.

Christine, Rytų kultūra ir istorija Jums puikiai pažįstamos. Ar rašant knygą kuri nors filosofija ar mokymas jums atsiskleidė naujomis spalvomis? Kas labiausiai nustebino?

Konfucijaus ritualo samprata, tiksliau, tai, kaip ją interpretuoja Michaelas. Prisipažinsiu, anksčiau laikiausi kai kurių su ritualu susijusių stereotipų, kuriuos, beje, šioje knygoje mes kaip tik ir kvestionuojame. Aš daug metų gyvenau Japonijoje. Mūsų kultūros polinkis į autentiškumą ir nuoširdumą man nuo seno kėlė abejonių, tačiau transformuojantį ritualo potencialą galutinai suvokiau tik mums pradėjus rašyti šią knygą.

Michaelai, siekdamas ambicingo tikslo – demaskuoti klaidingas kinų filosofų interpretacijas, turbūt turėjote imtis ilgalaikių ir sudėtingų tyrimų. Papasakokite, kaip atrodė jūsų kūrybinė virtuvė.

Keletą dešimtmečių studijavau kinų filosofų tekstus ir ritualo bei dieviškumo sampratą ankstyvojoje Kinijoje. Šie tyrinėjimai tapo mano akademinių veikalų ir straipsnių pagrindu. Tačiau ilgainiui atkreipiau dėmesį, kad klaidingos kinų filosofų interpretacijos yra įsitvirtinusios ne tik akademiniu lygmeniu, bet ir istorijos vadovėliuose ar popkultūroje.

Savo paskaitose – o nuo šiol ir šioje knygoje – aš stengiuosi demaskuoti įsisenėjusius stereotipus. Atvirai kalbant, kinų filosofija susidomėjau dar mokykloje. Jau tada buvau pasinėręs į istoriją ir filosofiją, skaičiau viską, kas tik pakliūdavo į rankas. Būtent tada pastebėjau skirtumą tarp to, kaip kinų filosofija yra interpretuojama vadovėliuose, ir to, apie ką iš tiesų kalba šie filosofiniai tekstai.

Abu labiausiai žavimės Konfucijumi ir Džuangdzi. Nors atstovauja skirtingoms filosofinėms mokykloms (kaip galite įsitikinti skaitydami „Kelią“), jie abu skatino išsilaisvinti iš sustabarėjusių elgesio modelių ir įpročių, kurie apriboja žmogaus galimybes ir atima iš jo gebėjimą keistis.

Kuris kinų filosofas yra jūsų mėgstamiausias ir kodėl?

Mūsų nuomonė apie filosofus sutampa: abu labiausiai žavimės Konfucijumi ir Džuangdzi. Nors atstovauja skirtingoms filosofinėms mokykloms (kaip galite įsitikinti skaitydami „Kelią“), jie abu skatino išsilaisvinti iš sustabarėjusių elgesio modelių ir įpročių, kurie apriboja žmogaus galimybes ir atima iš jo gebėjimą keistis.

Kas rašant knygą buvo sunkiausia ir kaip jums pavyko susidoroti su iššūkiais? 

Kai pradėjome rašyti knygą, redaktorė mus įspėjo: „Be galo sunku, tačiau labai svarbu sudėtingas idėjas aprašyti kuo aiškiau ir paprasčiau.“ Taigi turėjome vengti akademikams būdingo gremėzdiško kalbos stiliaus ir abstrakčių, profesinių sąvokų. Ir rašydami, ir perrašinėdami knygą mes visą laiką stengėmės išgryninti idėjas ir suteikti joms konkretumo. Tai buvo uždavinys, kurio be kitų žmonių pagalbos nebūtume įgyvendinę: pirminius knygos juodraščius siuntėme daugybei skaitytojų – jų pastabos ir atsiliepimai mums buvo labai vertingi.

Kodėl nusprendėte knygą rašyti kartu? Kaip apibūdintumėte šią bendradarbiavimo patirtį – ar jus kas nors nustebino?

Sprendimas rašyti kartu atrodė logiškas, nes tai leido sujungti skirtingas mūsų kompetencijas: Michaelas puikiai išmanė kinų filosofiją, o Christine turėjo didelę rašymo plačiajai auditorijai patirtį. Produktyvus bendradarbiavimas lėmė, kad ši knyga išvydo dienos šviesą ir pakeitė daugybės žmonių požiūrį į kinų filosofiją.

Yra ir dar vienas rašymo drauge privalumas: mes galėjome aptarti, išbandyti ir įvertinti vienas kito idėjas dar prieš joms sugulant ant popieriaus, taip pat pasiskirstyti užduotimis ir rašant, ir leidžiant knygą.

Kalbant apie netikėtumus – jų nebuvo daug. Galbūt labiausiai nustebino tai, kad rašyti knygą kartu yra taip pat sudėtinga, kaip ir rašyti ją vienam. Tiesą sakant, kartais netgi sunkiau: frazės turi tikti abiem autoriams, reikia susitarti dėl skyrių struktūros, pavadinimų ir daugybės kitų dalykų. Dėl to reikia glaudžiai tarpusavyje bendradarbiauti. Vis dėlto knygos rašymas dažniausiai yra labai vienišas užsiėmimas, o mūsų atveju buvo priešingai: mes daug dirbome, bendravome ir buvome vienodai suinteresuoti sėkmingu rezultatu.

Parengė Dainius Vanagas