Druskininkuose metų pradžioje vyko kasmetinis Lietuvos katalikiškų mokyklų asociacijos, kuriai priklauso 29 ugdymo įstaigos dešimtyje miestų, seminaras. Jas lanko per 19 tūkst. mokinių. Daug ar mažai? Pasak šios asociacijos pirmininko ir Vilniaus jėzuitų gimnazijos kapeliono kunigo Artūro Sederevičiaus SJ, kiekviename rajone turėtų būti bent po vieną katalikišką mokyklą. Kodėl? Nes jose kiekvienas vaikas, nepaisant gebėjimų, yra vertingas ir ugdomas kurti pagarbų, nesavanaudišką santykį su kitais. 

Viena iš temų, kurią nagrinėjote neseniai vykusiame seminare – tikėjimo patirtis šeimoje ir mokykloje. Apie šeimos ir mokyklos sąjungą kaip tik kalbėjo ir popiežius Pranciškus italų mokytojams katalikams. Pasak Šventojo Tėvo, jos natūraliai nebepersidengia, viena kitos nestriprina.

Kartais man susidaro įspūdis, kad kaip sovietmečiu norėta prievarta iš šeimos atimti vaikus ir į juos prigrūsti ideologijos, taip dabar tėvai savo noru atiduoda vaikus mokyklai, kad padarytų iš jų gerus žmones. Šitaip vežimas tikrai nejuda. Šeima ir mokykla turi bendradarbiauti, padėti vaikui formuotis. Jei bendradarbės nesutaria ar teikia viena kitai priekaištų, pavyzdžiui, „mokytojo neklausyk, nesąmones kalba“, vaikas sutrinka, nesupranta, kas teisus. Tėvai yra labai užimti ir norėtų, kad vaikai vos ne visą dieną praleistų mokykloje. Pavyzdžiui, Vilniuje veikia Šv. Juozapo mokykla pagal „neskubančios mokyklos“ modelį. Udymas organizuojamas visą darbo dieną: tėvai atveža mokinius pakeliui į darbą ir pasiima grįždami.

Iš vieno pusės – gerai, nes vaikas yra saugioje aplinkoje, kur mokosi, bendrauja, kuria. Iš kitos pusės – tėvų norai kartais tampa pertekliniai, atsiranda vadinamosios „supermamos“, sėdinčios prie kompiuterio ir nuolat stebinčios vaiko pažymius, skambinančios mokytojams ir klausiančios, „kaip drįsai tokį įvertinimą parašyti, abu stengėmės, namų darbus darėme“. Sunkiai priimama žinia, kad vaikui dar reikia pasistengti.

Kai į Vilniaus jėzuitų gimnazijos atvirų durų dienas ateina tėvai susipažinti, vienas iš principų, kurį iš karto pasakome, yra toks – į mokyklą ateina ne tik vaikas, visa šeima. Siekiame įtraukti tėvus, kad jie taptų mokyklos bendruomenės dalimi. Mokykla ir tėvai gali vieni kitiems padėti. Pavyzdžiui, per seminarą Druskininkuose diskutavome apie priklausomybes. Mokykla gali padėti užkirsti tam kelią. Kviečiame tėvus ir kalbėtojus, galinčius paaiškinti, kaip pamatyti, kai vaikas ruošiasi pasirinkti kažką netinkamo, kad neperžengtų lemtingos ribos. Kalbamės su tėvais ir apie streso valdymą. Būna situacijų, kai dvyliktokai prieš egzaminus stresuoja dėl tėvų streso.

Regite ne tik Lietuvos, bet ir Europos katalikiškų mokyklų situaciją. Ar katalikiško ugdymo poreikis auga?

Iš tiesų taip. Europos katalikiškose mokylose atsiranda vis daugiau musulmonų (keli islamą išpažįstantys vaikai mokosi ir sostinės Pal. Teofiliaus Matulionio gimnazijoje – red. past.) Jiems svarbu, kad mokykloje bent kalbama apie Dievą, nebijoma įvardinti, kad Dievas yra. Sinkretizmo ir ateizmo mokykloje jie vengia. Mūsų aplinkoje dažnai nedrąsu prisipažinti esant tikinčiu, kita vertus, norisi saugumo, kad kiekvienas būtų priimamas kaip vertybė, nenurašant tų, kuriems sekasi silpniau. Sakyčiau, kad kiekviename rajone turėtų būti bent po vieną katalikišką mokyklą.

Neseniai dėl katalikiškos mokyklos viename sostinės rajonų – Pilaitėje – buvo kryžiuojamos ietys. Dalis bendruomenės prieštaravo katalikiškos mokyklos statybai ir reikalavo, kad Vilniaus arkivyskupijai žadėtame sklype savivaldybė parūpintų valstybinę mokyklą. Mano galva, debatuose išryškėjo stiprus įsitikinimas valstybę turint išskirtinę prerogatyvą rūpintis švietimu.

Gal aš ne taip suprantu LR Konstituciją, bet valdžios ir bažnyčių atskyrimo joje neįskaitau, tik pagalbą vienų kitiems. Yra dalykų, kurių niekaip iš Bažnyčios rankų negalime atimti – karitatyvinės, kultūrinės veilos – nes nubrauktume didžiają dalį Europos vertybių. Katalikiškos mokyklos ugdo aktyvius Lietuvos piliečius, gebančius laikytis Lietuvos įstatymų, prisiimti atsakomybę, tesėti pažadus.

Kun. Artūras Sederevičius SJ. Facebook nuotrauka.

Koks yra pagrindinis katalikiško ugdymo principas?

Ugdyti žmogų, žinantį, kad yra vertingas, unikalus Dievo kūrinys, apdovanotas gebėjimais ne dėl savęs, o dėl kitų – bendruomenės, Bažnyčios, valstybės.  Ne tik dėl Lietuvos ar Europos piliečių, bet dėl kiekvieno sutikto.

Vengiama funkcinio požiūrio, kai mokinys matomas kaip žinių talpykla ar teigiamo/neigiamo elgesio „propaguotojas“. Skiriamas dėmesys santykiškumo ugdymui, nes kiekvienam iš mūsų reikia atrasti save kito ir kitokio akivaizdoje. Tai skatina rūpintis ne tik savimi, ieškoti būdų su kitais bendrauti ir bendradarbiauti. Ugdomas drąsus žmogus, nebijantis gyventi pagal krikščioniškas vertybes. 

Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiuo metu susiduria katalikiškos mokyklos Lietuvoje?

Pirmiausia susiduriame su priešiškumu žmonių, dirbančių valstybės institucijose. Elgiamasi tarsi būtume nereikalingi, pavyzdžiui, savivaldybėse pamirštama grąžinti finansus, likusius metų pabaigoje. Trūksta geranoriško bendradarbiavimo, ką rodo Kauno šv. Mato mokyklos, kurią meras nori iškraustyti iš patalpų, nepratęsti nuomos sutarties, nors tam nėra priežasčių, pavyzdys. Esame turėję tokių švietimo ministrų, kurie mielai būtų sunaikinę visą katalikiškų mokyklų tinklą, tačiau neleido Lietuvos valstybės sutartys su Šventuoju Sostu.

Kitas iššūkis – mokinių mažėja, juos „žvejoja“ visos mokyklos. Konkurencija su kitomis įstaigomis būtų normali, jei ne priešiškas požiūris į katalikiškas mokyklas. Daug kalbama apie įvairius švietimo modelius, tačiau, kai tik pabandai būti „kitoks“ – norima uždaryti duris dėl to, kad kitoniškumas susijęs su religija. Gal bijoma, kad esame fanatikai, išmokysime vaikus negerbti silpnesnių, kitokių žmonų, kai yra priešingai – mokome juos užtarti. 

Dar vienas iššūkis mums, kaip ir kitoms ugdymo įstaigoms – mokytojų trūkumas. Pritraukti jaunų, mokiniams atsidavusių specialistų vis sunkiau. Mažai kas juos berengia, atlyginimas nedidelis. Netrukus išryškės fizikos, biologijos, chemijos mokytojų stygius.