Algimantas ir Mindaugas Černiauskai „Fotografija“. Antra knyga. Vilnius: „Petro ofsetas“, 2017 m.

Iš karto reikia pasakyti: sunkus yra tas netolimos Lietuvos praeities žinojimas, ir labai vargingai atrodo tie „plieno prislėgti Giedraičių kaimo vyrai ir moterys“ (Virginijaus Kinčinaičio žodžiai įžanginiame knygos straipsnyje). Kadaise ispanų poetas Federico García Lorca rašė, kad ne kiekvienas iš tolo matomas skurdas alina žmogaus sielą. Gal taip galima galvoti apie kalnų žmones. Taip tikriausiai pasakytų ir Paulo Coelho Alchemikas, nes dykumų klajokliai taip pat yra ypatinga padermė.

Bet gyvename Lietuvoje. Neklajojame. Išmokome savo kraštovaizdį matyti nuo savo slenksčio. Vakare guldami žinojome (ir žinome), ką darysime rytą... Ir kai mus šitaip surikiuoja į vieną eilę prie kombainų tarsi kareivius, sustato šitaip ir senus, ir jaunus ir liepia žiūrėti į menką stalelį labai netvirtomis kojomis – darosi nejauku. Jauniems, žinoma, lengviau. Jaunieji yra kombainininkų pagalbininkai, gal tiktai kitais metais kuris gabesnis gaus savo kombainą, tada ir pajus, kas yra šita kareiviška mobilizacija, šita žūtbūtinė „kova už duoną“. Tos „kovos“ rezultatai tada labiausiai rūpėjo Maskvai ir Leningradui, jie laukė lietuviškos duonos.

Toks yra Algimanto ir Mindaugo Černiauskų antrosios „Fotografijos“ knygos viršelis: kaimo vyrai surikiuoti į eilę kaip griežtoje statutinėje organizacijoje. Ir jeigu čia dar nepajutome svarbiausios autorių minties, atsiverskime 71-ą puslapį. Štai koks čia galėtų būti paaiškinimas: „Pabėgai raguotas gyvuly iš didelės bandos, bet niekur toli nenuklysi, užmušim, o nenuklysi, nesvarbu, kad tos mūsų lazdos čia pat nulaužtos...“

Šitaip vokiečiai nušaudavo bėgančius iš kolonos arba atsilikusius, nebegalinčius paeiti per sniegą, nušaudavo nenulipdami nuo arklių – taip rašo Balys Sruoga memuarinėje knygoje „Dievų miškas“. Betgi šitaip šaudydavo ir Rusijos lageriuose, šitaip „evakuodavo“ kalinius – nušauti paprasčiau, negu pervežti į kitą vietą. Taip liudija Varlamo Šalamovo apsakymai. O ši brolių Černiauskų nuotrauka su gyvuliais ir įtūžusiais varovais vadinasi taip: „Sekminės. Kraujaleidžių komplekse. 1985 m.“

O kas buvo tais atmintinais 1985-aisiais? Kaip įdomu ir svarbu, kad beveik kiekviena šios knygos nuotrauka, kiekviena data pažadina svarbius prisiminimus. Juk dar gerai prisimename, kad tais metais gensekas Michailas Gorbačiovas labai staiga pradėjo kalbėti kitaip nei jo pirmtakai. Atsirado daugiau vilties. Bet Prano Sakalausko iš Daujočių tada jau nebuvo. Kodėl šis nepaprasto likimo žmogus labiausiai išsiskiria iš visos knygos?

Gal todėl, kad labai skaudžias nuotraukas lydi dar skaudesnis tekstas. O gal todėl, kad nejučia pajuntame nepaprastą to žmogaus valią ir atkaklumą, koks yra gal tik Juozo Baltušio romane „Sakmė apie Juzą“. Stebėtinas žmogaus nepalaužiamumas. Ir vis dėlto jis, Pranas Sakalauskas, palaužtas. Jis nepajuto tos naujos vilties. Tai ir yra skaudžiausia. Ir kaip kontrastiškai atrodo nuotrauka 53-iame puslapyje, tuoj po skaudžios sakmės apie Prano Sakalausko gyvenimą, kai šalia baisiai nupjautų medžių perskaitomas šūkis ryškiomis raidėmis: „Gyvuok per amžius, būk laiminga, brangi Tarybų Lietuva!“ Ir tai buvo jau 1988-ieji. O juk jau ėjo tretieji atokvėpio ir vilties metai. Lėtai ėjo. Rodos, galima jau buvo nuplėšti tuos melagingus žodžius.

Naujoji brolių Černiauskų knyga (negaliu rašyti, kad čia yra nuotraukų albumas, nes čia yra knyga, kurią reikia skaityti) yra istoriška, teisinga ir skaudi, bet kaip lengva pajusti ir kitos Lietuvos buvimą. Gal pačią pirmąją knygos nuotrauką, Prano Pugačiausko iš Margionių portretą, galima vertinti nevienareikšmiškai, bet kaip gražiai, kaip nuoširdžiai kviečia užeiti Antanina Čaplikienė iš Subartonių, kaip vaizdingai dzūkiškus burtus porina Vytautas Jakavonis iš Mardasavo.

Nuotraukoje mes nematome, kad šis linksmas pasakotojas yra raišas, ir gerai, kad nematome. Kiek daug smagių jo poringių mes užrašėme, kiek daug dar liko ir Leonardui Gutauskui, kuris šiek tiek vėliau ėjo mūsų pėdsakais, beje, nė kiek nesislėpdamas ir tuo ėjimu tarsi pakartodamas tai, ką sakė mitologas Norbertas Vėlius: jeigu yra šaltinis, visada gali iš jo atsigerti, niekam to tyro vandens nepritrūks...

Geri ir džiugūs, susirūpinę ir darbštūs yra dzūkai savame Dainavos krašte. O labiausiai paperka Malvina Česnulienė iš Mančiagirės, palinkusi prie stebuklingų šiaudinių sodų, ir Stasė Vitkauskienė iš Zakavolių, besišypsanti prie audimo staklių... Marė Pagadinskaitė iš Druskininkų kaimo jau visiškai kitokia, ir atrodo, kad Virginijus Kinčinaitis būtent ją išskiria kaip ikoną. Gal taip ir yra, o man ši labai pavargusi, bet geležinės tvarkos neprislėgta moteris iš karto priminė pirmojoje brolių Černiauskų knygoje užrašytus žodžius apie Moniką: „Nieks kits už tave tavų vargelių nepaneš.“

Ar laimė, ar nelaimė, kad žmogus gali apie save taip pagalvoti ir kad būtent tokia savijauta, tokie darbai jį kasdien lydi? Turbūt vis dėlto gerai, kad dzūkas ar aukštaitis, apdovanotas vidine laisve, gali taip kalbėti, anė kiek nesureikšmindamas ir tokio pasakymo: „Manęs niekas mašinėlėm nevežiojo.“

Šiaudinių sodų, laivelių, širšuonų ir kalėdinių žvaigždžių rišėja Malvina Česnulienė iš Mančiagirės yra ir taip kalbėjusi: „Laukiu smerties, nebijau, už viską dėkoju Dievui, ir už gera, ir už bloga.“ O ką patyrė savo gyvenime Malvina, šioje nuotraukoje taip maldingai rišanti šiaudinį stebuklą? Tai nesunku sužinoti, tai žino broliai Černiauskai. Malvinos vyras dingo miške pirmaisiais pokario metais, o buvo labai senovinis bitininkas, daug dravių turėjo, „gerai landziojo dravėsna“. Po to mirė vyriausias sūnus, kraujo vėžys suėdė jauną vyrą. Ir vis tiek Malvina už viską dėkoja Dievui, be jokios baimės laukdama smerties. Dėkoja už gyvenimo stebuklą.

Kaimas yra amžinas. Ir kai kurie brolių Černiauskų užfiksuoti žmonių veidai byloja tą patį, ką rašo Romualdas Granauskas savo autobiografiniuose romanuose: aš vargstu, aš kenčiu, bet aš išbūnu čia niekam kitam savo bėdų neužkraudamas. Tas išbuvimas taip pat yra tautos dvasios ženklas.

Etnografinių senojo kaimo vaizdų ir dzūkų portretų šioje knygoje yra nedaug, bet šitie šviesūs puslapiai vis dėlto kalba apie nenugalėtą tautos dvasią. Apokaliptiniai „miklių šiukšlių rūšiuotojų“ vaizdai, kuriuos primena mums Virginijus Kinčinaitis, turbūt yra jau visai kita egzistencinė niša, ir vargu bau galima ieškoti joje kokios šviesos. Gal negerai, kai taip greitai sociologai toje nišoje suranda tris ar keturias skirtingas varguolių grupes, viską paaiškina ir tarsi reglamentuoja.

Ką tie moksliniai tyrimai mums duos tada, kai iš esmės pasikeis miestietiško šiukšlinimo tvarka? Dar kartą pamatysim, kad miestas yra perdėm efemeriškas, kad jis yra civilizacijos klaida. Žemaitis Romualdas Granauskas, atsakydamas į poeto Romo Daugirdo klausimus, šitaip rašo: „Tūkstančius metų žmogus suko galvą, dirbo, plušo, norėdamas kaip nors patogiau ir saugiau įsikurti planetoje, kol sukūrė vadinamąją miestų civilizaciją. O kai sukūrė – griebėsi už galvos. Pats save užmūrijo, uždusino, įkalino tokioje vietoje, kur nyksta ir žūsta visokia gyvybė, tarp jų ir pats žmogus. Dabar bėga, lekia nors kelioms valandoms kuo toliau nuo savo miestų, ašarotomis akimis žiūri į mišką, upę, ežerą, pašika po krūmu, primėto aplinkui popiergalių ir patenkintas grįžta atgal...“

Jei pasirodys, kad čia per daug ironijos, kad nutolta nuo tiesos, paskaitykim, ką sako mokslininkas Desmondas Morrisas apie ateities miestus: „Galima tikėtis, kad kiekvienas didelis miestas bus naujovėmis ir išradingumu siautėjantis pragaras.“ (Iš D. Morriso knygos „Žmonių zoologijos sodas“)

Kaimas yra amžinas. Ir kai kurie brolių Černiauskų užfiksuoti žmonių veidai byloja tą patį, ką rašo Romualdas Granauskas savo autobiografiniuose romanuose: aš vargstu, aš kenčiu, bet aš išbūnu čia niekam kitam savo bėdų neužkraudamas. Tas išbuvimas taip pat yra tautos dvasios ženklas. Ir nedingsta to išbuvimo fenomenas po to, kai žmogus numiršta, nes lieka prisiminimai, atsiranda eksperimentų ir bandymų visa tai pakartoti. Lieka ir nuotraukos, kurių autoriai jau prieš pusę amžiaus žinojo, kas yra amžina.

Bet kaime pajaustas bendrumo jausmas išliko. Gali tu būti užsidaręs intravertas ir tikras vienišius, vis tiek nuo to bendrumo nepabėgsi. Yra ta švieselė ir pačiose nykiausiose brolių Černiauskų nuotraukose. 

Kai kurie žodžiai turi kelias skirtingas prasmes. Ir vaizdas gali liudyti kelis skirtingus reiškinius. Svarbu, kas žiūri ir ką prisimena. Mūsų prisiminimai yra mūsų turtas. Dabar madinga sakyti, kad gyventi reikia tik dabartyje, būti čia ir dabar. Tai neteisinga. Mano katinas Keršis-Tigris visada gyvena čia ir dabar. Kiemsargis Gauronas irgi elgiasi taip pat. O aš, kai vasarai baigiantis žiūriu į besileidžiančią saulę, jaučiu ne tiktai dabartinę jos šilumą, bet ir panašų jausmą, patirtą prieš daugelį metų.

Ir besileidžianti saulė, ir senos nuotraukos man primena, kaip bėga laikas. Bet tai nėra melancholija. Žvelgdamas į nenatūralų, paradinį kombaininkų išsirikiavimą, belaukiant komandos pradėti javapjūtę, aš galiu prisiminti, kad kadaise prieš tikrą rugiapjūtę būdavo prapjovos, o paskui pjovėjai parnešdavo paskutinį pėdą į pirkią. Bet galiu prisiminti ir labai karštas kolūkio laikų javapjūtes, kai tą griežtą mobilizaciją lydėjo vis dėlto tikri kvapai ir garsai, kurių nepavadinsi surogatiniais vardais. Tai buvo tikra. Ypač naktinis darbas grūdų sandėliuose ir džiovyklose, kai lėtai besisukdami didžiuliai, keistai gaudžiantys būgnai tvoskė karščiu ir skleidė aitrų, labai specifinį džiūstančių grūdų kvapą.

Tai buvo 1964-ųjų vasara, paskutinė, priešdiplominė praktika Klaipėdos rajone, Černiachovskio kolūkyje. Apie vidurnaktį iš laukų grįžta paskutinės mašinos su grūdais. Viskas pasverta, užrašyta, kuri mašina kiek tonų atvežė, užverstas storas registracijos žurnalas, bet reikia sekti, kiek karščio rodo džiovyklų termometrai, ir stebėti, kad neužmigtų kūrikas, nepatogiai nugriuvęs ant kieto suolo. Termometrų parodymai labai svarbūs, būgnai negali atvėsti, bet negali ir perkaisti, kad nesusviltų grūdai. Bet viskas gerai, dizelinių purkštukų pučiama liepsna gaudžia vienodai, užslenka toks miego cunamis, tokia pagunda pasnausti nors pusvalandį prie šiltos sienos, tik staiga suūžia kieme visureigis „ožys“.

Kolūkio pirmininkas pirmiausia eina prie džiovyklos termometrų, pažvelgia ir į liepsnas, prieina prie kūriko ir kažką jam sako, tada sveikinasi su manim. Ir tą minutę aš suprantu, kad kūrikas gali snustelėti, o aš – ne. Nesako šito pirmininkas, bet nesunku jo mintį pajusti... Išvažiuoja pirmininkas, aš išeinu į kiemą ir girdžiu ne tiktai nutolstančio „ožio“ burzgimą. Vienur kitur dar ūžia pavėlavusi mašina, iš toli ataidi daužomo metalo aidas, suloja šunys. Bandau įsivaizduoti, kaip visi tie nemiegantieji jaučia dabar mano „saugomos“ džiovyklos kvapą. O juk ir ražienos dar saugo dienos šilumą, ir lauko keliukų dulkės dar karštos. Ankstų rytą vėl prasidės įprastas judėjimas, pasigirs karvių mūkimas, o kai nukris didžioji rasa, vėl sugaus kombainai. Ir atrodo, kad štai šis rugiapjūtės ritmas ypatingai sureikšmina tą sunkiai apibūdinamą kaimo gyvenimo stichiją ir labai ją atskiria nuo miesto šurmulio.

Trumpi dienoraštiniai anų tolimų metų užrašai liudija, kad pagalvodavau apie nematomus kaimo žmonių bendrumo saitus, apie mažo kolūkio pranašumus, ką nuolat įrodinėjo profesorius Petras Vasinauskas. Mes dar tikėjome, kad gali būti geras lietuviško kolūkio variantas, kad gali būti socializmas su žmogišku veidu, apie ką rašė Jevgenijus Jevtušenka. (Po kruvinų įvykių Prahoje 1968-aisiais tas tikėjimas prapuolė – negali būti Rusijoje padoraus socializmo, negali būti Lietuvoje lietuviško kolūkio.)

Bet kaime pajaustas bendrumo jausmas išliko. Gali tu būti užsidaręs intravertas ir tikras vienišius, vis tiek nuo to bendrumo nepabėgsi. Yra ta švieselė ir pačiose nykiausiose brolių Černiauskų nuotraukose.