Jonas Paulius II sveikinasi su žmonėmis Kauno Rotušės aikštėje

Metų pradžia ir pirmoji jų pusė yra išskirtinis laikas. Baigę švęsti Kalėdas ir Naujuosius metus, gręžiamės į mūsų šalies istoriją. Keliaudami nuo minėjimo prie minėjimo, turime gerą progą apmąstyti savo santykį su Tėvyne, vieta, kurioje gimėme, gyvename, kurią šiandien kuriame. Vis iš naujo įsiveldami į kasmet pasikartojančius ginčus dėl vyčių ir neužmirštuolių, keldami tuos pačius klausimus, kas mums trukdė iškovoti laisvę, kas padėjo, kas liko draugais, o kas bendrystę išdavė, apmąstome savo vietą ir platesniame kontekste, peržengiame savo šalies ribas, žvalgomės po Europą, pasaulį.

Mūsų laisvės kovos yra toji istorijos dalis, kuri taip pat sujungia politiką ir Bažnyčią. Nė vienas minėjimas neapsieina be Bažnyčios vadovų ar kitų dvasininkų, primenančių ne tik apie savo pačių darbus dėl Lietuvos laisvės, bet ir keliančių kartais nepatogių klausimų apie mūsų ateitį. Kaip ir dabar, taip ir tuomet, Bažnyčia laisvės kovose nėra beasmenė, biurokratinė institucija, tai yra konkretūs žmonės, kurie „įdarbina“ savo tikėjimą kitų labui. 

Šiandien, kai iškyla klausimas apie Bažnyčios ir sekuliarios visuomenės, o ypač pasaulietinės valdžios, santykį, nieko nebestebina raginimai Bažnyčiai nesikišti į valstybės reikalus, o tikinčiųjų bendruomenei patylėti, užleidžiant vietą pasaulietinėms ideologijoms. Galima svarstyti, ar tikrai teisinga stumti religiją išpažįstančiuosius į pilietinės visuomenės paribius, reikalauti, kad, išėję į visuomeninę erdvę, jie atsisakytų savo įsitikimų. Juk kiekvienas tikintysis, net kunigas ar vyskupas, taip pat yra ir pilietis, atsakingas už šios visuomenės kūrimą.  

Bet dabar šį aspektą atidėkime. Paklauskime: o kas atsitinka, kai Bažnyčia įsikiša į valstybės reikalus? Taip, teisingumo dėlei turime pripažinti, kad istorijoje apstu pavyzdžių, kai Bažnyčios įsikišimas niekaip negali būti vertinamas teigiamai. Paprastai tai tie atvejai, kai Bažnyčia kišosi, kad išsaugotų ar padidintų savo galią dėl savęs pačios. 

Tačiau kaip tik dėl tos priežasties ir galima atskirti blogus atvejus nuo gerųjų. Kai katalikų bendruomenei tikslu tampa išsaugoti jos pačios galią dėl pačios galios, ji neišvengiamai ima žaisti politinius žaidimus, o takoskyra tarp Bažnyčios ir valstybės išnyksta. Ir paradoksas yra tas, kad Bažnyčia, užuot išsaugojusi savo nepriklausomumą ir galią, ją praranda ir tampa valdžios įrankiu. 

Bet yra ir kitų atvejų. Kai Bažnyčia tampa kone vienintele bendruomene, kalbančia apie nekintančią tiesą. Ir būtent toji drąsa dažnai tampa sąlyga ir impulsas lemtingiems pokyčiams visuomenėje. Tokiai Bažnyčiai atstovavo šv. popiežius Jonas Paulius II. 

Jonas Paulius II meldžiasi Kryžių kalne

Neabejotinai šis popiežius savo Tėvynę mylėjo, didžiavosi būdamas lenkas, slavas, savo tėvynės sūnus (1979 m. birželio 3 d., Gnieznas). Visgi, klausantis jo kalbų, pasakytų dar prieš Geležinės uždangos griuvimą, akivaizdu, jog jo misija pranoko gimtąją šalį, o jo ideologijas griaunanti jėga kilo ne iš siekio apsaugoti valstybės sienas ar turėti „savą“ žmogų valdžioje, o visų pirma iš tiesos apie žmogų suvokimo.

Jonas Paulius II naudojo priešą nuginkluojančią gudrybę – su žmogų menkinančia ideologija kovojo ne tiesiogiai, bet žadindamas žmogų autentiškai ir asmeniškai patirčiai. Jis apeliavo ne į abstrakčią meilę tautai ar laisvos valstybės idėją, jis taikė į kiekvienam žmogui suprantamą savo paties kilnumo patyrimą. Paprastai tariant, jis padėjo suprasti, ko yra vertas žmogus. Ko esame verti kiekvienas asmeniškai. George‘as Weigelis, Jono Pauliaus II biografas, 2016 metais pasirodžiusiame filme „Žemyno išvaduotojas. Jonas Paulius II ir komunizmo žlugimas“ pažymi, jog šis popiežius savo kalbose, kurios akivaizdžiai prisidėjo prie komunizmo žlugimo, „nė karto neprasitarė apie politiką ar ekonomiką. Jis tik sako: esate kitokie, negu tvirtina jie. Esate žmonės išugdyti kultūros, kurios centre – katalikiškas tikėjimas. Jei vėl jį atgausite, jei susigrąžinsite savo tapatybės esmę, pasipriešinimui įgausite įrankius, kuriems totalitarizmas neras atsvaros“.

Bažnyčia Jono Pauliaus II lūpomis kalbėjo apie asmens laisvę, apie individualaus žmogaus tikėjimą. Tai yra žmogaus tapatumo esmė. Tai yra sąlyga patirti ir suvokti savo vertę, savo kilnumą. Ir tik toks – laisvas žmogus, žinantis, kas jis yra, ko jis vertas, gali kurti tikrai laisvą šalį. Laisvą tiek nuo išorinių, taip pat ir nuo vidinių grėsmių. 

Popiežius Jonas Paulius II dalija Komuniją Santakoje

Popiežiaus pasitikėjimas žmogumi ir jo natūralia prigimtini stulbina. Jo retorikai visada buvo svetima primesti pareigas ir atsakomybes, net vardan meilės Dievui ar Tėvynei. Panašu, jog jo gilus įsitikinimas, kad žmogus, gyvenantis tinkamomis sąlygomis, kai jo prigimtinis kilnumas patvirtinamas, kels tinkamus klausimus. O atsakydamas į tuos klausimus, jis ir kurs tokią aplinką, kurioje kiekvieno asmens laisvė gerbiama. 

Laisvė, nors ir saldi, o ir būtina žmogui, nėra lengva. Nepaisydamas to, Jonas Paulius II sugebėjo suvilioti priespaudoje gyvenusius žmones išdrįsti priimti ne tik laisvę, bet ir iš jos kylančias pareigas bei atsakomybę. 1979 m. birželio 2 dieną Varšuvos aikštėje jis apie tą sudėtingą laisvės plotmę kalbėjo ne kaip apie sunkų, slegiantį darbą, bet kaip apie iššūkį. Savo klausimu „ar galėsime prisiimti tas atsakomybes?“ jis provokuoja mus pranokti savus lūkesčius ir galimybes, kalbina siekti šiek tiek daugiau, nei dabar įsivaizduojame galintys pasiekti. 

Kai Bažnyčia įsikiša primindama tiesą apie žmogų, būtent tai ji ir siekia padaryti. Atskleisti platesnę perspektyvą: kasdieniai visuomenės rūpesčiai turėtų būti sprendžiami ne trumparegiškai, bet nuolatos klausiant, ką paliksime po savęs. Paraginti žmogų praplėsti savo ribas: jei, spręsdami net ekonominius ar technologinius, taip pat ir socialinius klausimus, neatmesime etinių ir moralinių aspektų, mes ne apribosime save, o kaip tik turėsime vidinės jėgos pasiekti daugiau, nei galime tikėtis. Galiausiai atsigręžę atgal ir patys nustebsime, kad tiek daug galėjome padaryti. Juk kas galėjo pagalvoti, jog įmanoma įveikti Geležinę uždangą?