Popiežius Pranciškus ir Liuteronų pasaulinės federacijos pirmininkas vyskupas Munib A. Younan, istoriniame ekumeniniame susitikime Lundo katedroje, Švedijoje 2016 m. spalio 31 d.

EPA nuotrauka

Sausio 18–25 dienomis visi krikščionys (katalikai, protestantai ir stačiatikiai) meldžiasi už krikščionių vienybę. Ši bendra malda jau yra gražus vienybės ženklas.

Štai kaip atsirado ši iniciatyva: 1908 metais anglų katalikų kunigas, buvęs anglikonas, pradėjo organizuoti maldos savaitę, kad „eretikai ir shizmatikai (tai yra tie, kurie atsiskyrė nuo mūsų) sugrįžtų į Romos Bažnyčią“. Intencijos formulavimas atspindi tuometinį mentalitetą tarp katalikų (tai nedaug skyrėsi nuo kitų krikščionių): mes – vienintelė Kristaus Bažnyčia. Kiti atsiskyrė ir turi grįžti, tai reiškia, tapti Romos katalikais. Po kelerių metų popiežius Benediktas XV įvedė šią maldos savaitę visoje Katalikų Bažnyčioje.

Iš protestantų pusės jau keleri metai jaučiamas vienybės poreikis. Misijų Afrikoje ir Azijoje plėtra išryškino susiskaldymo skandalą. Ypač protestantai jaučia diskomfortą: nevienybė yra didelis antiliudijimas. Todėl jie 1910 m. organizavo Tarptautinę misijų konferenciją Edinburge, o 1921 m. buvo įkurta Tarptautinė misijų taryba, ryškiai orientuojama į ekumeninį dialogą. Iš katalikų pusės viskas vystėsi iš lėto pavienių asmenų iniciatyvų dėka. 1920 m. katalikų kunigas Portalas ir anglikonas lordas Halifaxas įkūrė Malinio pokalbius, kuriems vadovavo Briuselio arkivyskupas kardinolas Mercieris.

Tarp 1921 ir 1925 metų vyko susitikimai tarp katalikų ir anglikonų teologų. Kai kardinolas mirė 1926-aisiais, tie susitikimai baigėsi, bet pirmas žingsnis jau buvo žengtas. Katalikams po truputį ėmė gimti mintis, kad reikia kažką daryti dėl vienybės. 1925 metais kunigas Lambert'as Beauduin'as, belgų benediktinas, įkuria Chevetogne vienuolyną, kurio misija yra melstis ir dirbti dėl vienybės tarp krikščionių. Tame pačiame vienuolyne liturgija vyksta Rytų ir Vakarų apeigomis.

Praėjus keleriems metams, 1933-iaisiais, kunigas Paulas Couturier organizavo Lione tris maldos dienas už vienybę. Bet dvasia jau kitokia: nebebuvo meldžiamasi, kad atskalūnai grįžtų į tikrą Bažnyčią, bet už vienybę, kurios nori Kristus, kaip Jis jos nori. Jo vyskupas jį palaikė, ir tos savaitės tapo populiarios, ir ne tik tarp katalikų.

1937 metais jis surengė susitikimus tarp katalikų ir protestantų teologų trapistų vienuolyne. Po truputį mentalitetai keičiasi. Pradedama vadinti kitus krikščionis broliais. Įžymūs teologai rašo apie ekumenizmą, ieško vienybės kelio. Ir šis judėjimas pagaliau pasiekė Vatikaną, kuris 1950 metais oficialiai leido katalikams dalyvauti ekumeniniame judėjime. Bet didžiausi žingsniai buvo žengti antrajame Vatikano Susirinkime 1964 metais. Pirmą kartą tokiame vyskupų susirinkime buvo kviečiami ne katalikai (jie neturėjo teisės balsuoti, bet jie dalyvavo ir kartais pasisakė). Pavyzdžiui, du Taize broliai dalyvavo kaip liuteronai.

Vatikano II Susirinkimas sako, kad yra daug daugiau dalykų, kurie mus vienija, negu kad mus skaldo. Vyskupai drąsina siekti vienybės, melstis už ją, atgailauti dėl praeities klaidų ir atsiversti. Juk vienybė nėra daugiausia teologų susitarimas, bet pastangos atsiversti. Kai visi artinamės prie Kristaus ir grįžtame prie Evangelijos, automatiškai ir vienybė tarp mūsų auga. Vienybė yra Dievo dovana. Ši maldos savaitė nori mums priminti, kad vienybė yra visų reikalas, kad turėtų būti visų rūpestis, kad išsipildytų Kristaus malda: „[aš meldžiu] kad jie būtų viena, kaip mes esame viena, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs.“

Pagal „Famille Chretienne“ parengė Tiberiados broliai