Kultūrininkas, publicistas Vytautas Toleikis. Evgenios Levin nuotr.

Iš Barvų kaimo Šilutės rajone kilęs žinomas mokytojas, kultūrininkas, eseistas, visuomenininkas Vytautas Toleikis net ir išvykęs gyventi į Vilnių sapnuodavo tik gimtąsias vietas.

„Daugiau sapnuose po Barvus nebevaikštau. Tai daryti nustojau iškart, tą pačią dieną, baigęs rašyti knygą. Gimtasis namas griūva, tvartas jau sugriuvęs. Stengiuosi dabar tenai nevažiuoti. Nors vasarą buvau netoliese, neužsukau. Nenorėjau draskyti širdies. Noriu, kad išliktų tai, ką prisimenu. Kad išliktų tas prarastas rojus, ta nepaprasta vieta, kurioje buvau ir labai laimingas, ir labai nelaimingas“, – susirinkusiesiems į atsiminimų knygos „Pasakojimai prabudus“ pristatymą prisipažįsta V. Toleikis. Tačiau, priduria, rašęs ne dėl to, kad palengvėtų. Tiesiog norėjęs papasakoti apie savo vaikystės ir jaunystės Barvus, apie gyvenimą septinto ir aštunto dešimtmečių tarybų Lietuvoje, buvusiame Klaipėdos krašte.

Knygoje, lyg prabudęs iš prisiminimų sapno, autorius saviironiškai, sąžiningai ir kone etnografiškai detaliai aprašo to laikotarpio kasdienybę, artimuosius ir vietinius gyventojus, buitį, situacijas, galimybes ir pasirinkimus provincijos žmogui. Aprašant kasdienybę atsiveria lietuviškojo identiteto formavimasis istoriškai unikaliu laiku kultūriškai unikalioje erdvėje – buvusiame Klaipėdos krašte, apie kurio gyventojų patirtį sovietmečiu iki šiol žinoma dar labai mažai. Šio regiono likimas užčiuopiamas per išnykusios vokiškosios kultūros palikimą ir vokiškąją tapatybę tebesaugančius gyventojus. Įsijausti ir suvokti kultūros savitumą padeda autoriaus vartojama šnekamoji kalba, tarmiški žodžiai, tam laikotarpiui būdingi posakiai. 

Mokytojas pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo imto rašyti straipsnio apie kraštietį, Rusnėje gimusį žydų kilmės architektą Hermanną Kallenbachą. Tekstas pavirto į didoką esė „Užaugau Klaipėdos krašte“. H. Kallenbachas buvo artimas Mahatmos Gandhi bičiulis ir bendražygis Pietų Afrikoje. Šį tekstą autorius parodė istorikui, rašytojui dr. Tomui Vaisetai. Šis paprašęs dar ką nors parašyti. Palaipsniui V. Toleikiui kilo vidinis poreikis popieriuje fiksuoti atsiminimus, įvairias istorijas, tad ne veltui dr. T. Vaisetą iki šiol vadinantis gerąja pribuvėja.

Buvusi V. Toleikio mokinė, juvelyrė Ieva Sadauskaitė atkreipia dėmesį, kad į šią atsiminimų knygą sudėta daug istorijų. Tad kaip jos atsirado, kaip laikui bėgant keitėsi ir apskritai išliko? Autorius atsako, kad šį kartą „kalti“ Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos moksleiviai.

„Per paskutinę pamoką dvyliktokams ketinau papasakoti apie mamaitę, bet nespėjau. Norėdamas tą skriaudą, tą nevykusią pamoką kompensuoti, parašiau tekstą apie mamaitę. Turėjau keistą įprotį ją cituoti žemaičių tarme, netikėtai mokiniams žemaitiškai ištardamas kokią nors blevyzgą. Visos istorijos buvo mano galvoje, mažai kas keitėsi. Būna, kartais neberandu kokio nors rašinio. Susinervinęs, kad net jau tingiu ieškoti, iš naujo parašau. Paskui atrandu senąjį tekstą. Naujai parašytas variantas sutampa vos ne žodis žodin“, – kone fenomenalia atmintimi nustebina mokytojas.

Poetas, prozininkas, literatūros kritikas Rimantas Kmita. manipuliacija.lt nuotr.

R. Kmita knygą „Pasakojimai prabudus“ vadina išskirtine dėl pasakojimo perspektyvos ir stilistikos: tai į bendrinės kalbos sakinį įsiterpia vienas tarmiškas žodis, tai pusė sakinio parašyta žemaitiškai, o kita pusė – bendrine kalba, tad, anot literatūrologo, susidaro įspūdis, kad tekstų kalba yra labai asmeniška.

Rašytojas, literatūrologas Rimantas Kmita, tęsdamas atminties temą, pažymi, kad V. Toleikio galvoje istorijos įrašytos tarsi akmeny: jos išlieka nepakitusios ir po daugelio metų. Autorius teigia matantis vaizdais: „Kai pradėjau rašyti, kartais jie tarsi savaime išlįsdavo ir mane išprovokuodavo. Pasitaikė ne vienas atvejis, kai berašydamas vis ką nors prisimindavau ir pats sau stebėdavausi, kad ir tą atsimenu, ir dar aną. Atmintis yra keistas dalykas. Bet kai kurias vietas vis dėlto teko tikslintis.“

V. Toleikis, pradėjęs fiksuoti atsiminimus, stengėsi įkristi į Barvus ir juose būti. Netgi bandė rašyti taip, kaip tuo metu galvojo. Knygoje yra kelios vietos, kuriose aiškiai pasakyta, kad būtent taip tuo metu manė, vos ne pažodžiui atkūrė tekstą.

R. Kmita knygą „Pasakojimai prabudus“ vadina išskirtine dėl pasakojimo perspektyvos ir stilistikos: tai į bendrinės kalbos sakinį įsiterpia vienas tarmiškas žodis, tai pusė sakinio parašyta žemaitiškai, o kita pusė – bendrine kalba, tad, anot literatūrologo, susidaro įspūdis, kad tekstų kalba yra labai asmeniška: „Knygoje kalba smagus visažinis pasakotojas, bet ne tas iš literatūros, o kaimo visažinis, nes kaime juk visi vieni apie kitus viską žino. Vytautas pasakoja iš tokio visažinio pasakotojo perspektyvos, o tai yra labai smagu.“

Mokytojas tvirtina rašęs taip, kaip tuo metu rašėsi, tai, ką norėjo papasakoti ir pasakyti. Tik teko su dr. T. Vaiseta padiskutuoti dėl tam tikrų niuansų, tarkime, vieno ar kito žemaitiško intarpo tekste, nes kitaip jis neskambės.

„Todėl sugalvojome įdėti vertimą. Kokia nors nešvankybė į bendrinę kalbą išversta elegantiškiau. Nešvankios rusiškos čestuškos vertimas į lietuvių kalbą kur kas švelnesnis. Svarbiausi trys pirmieji sakiniai: jeigu pagauni intonaciją, pradedi banguoti ir taip įsišneki. Kai kuriose vietose pavyko atgaminti netgi to laikotarpio slengą. Mes, pacanai, tikrai taip ir kalbėdavome. Mes panas verbavome, jų nekabinome. Suprantat?“ – šypteli V. Toleikis.

Literatūros tyrinėtojas, buvęs V. Toleikio mokinys Mantas Tamošaitis pažymi, kad knygoje lietuviai vadinami tik vardais, o Klaipėdos krašto lietuvninkų ir vokietininkų vardai beveik visuomet eina su pavardėmis.

„Tai padariau labai sąmoningai, nes tai – nykstanti tauta. Man norėjosi užfiksuoti bent pavardes, kad jos išliktų autentiškos, nors pasakojama istorija tiems žmonėms gali būti ir ne visai smagi. Jaučiau pareigą išsaugoti Barvų kaimo lietuvninkų pavardes, jas visas prisiminiau, tik kai kurias teko pasitikslinti“, – atskleidžia knygos autorius.

Jo atsiminimai atgaivino vieną I. Sadauskaitės impresiją iš klasės išvykos į Berlyną, kai tuščiame olimpiniame miestelyje, V. Toleikiui pasiūlius, mokiniai pradėjo visokiais balsais ūkti, baubti, kaukti, loti.

„Buvo maloni staigmena skaityti jūsų knygą ir suprasti, kad taip nutiko ne pirmą kartą, kad jūs su mamaite taip pat elgėtės prieš audrą. Tad įdomu sužinoti apie jūsų ir mamaitės kvailystes. Kas ką jų mokė?“ – pasiteiravo juvelyrė.

Kadangi V. Toleikio sesuo buvo penkeriais su puse metų vyresnė, jis, galima sakyti, užaugo vienas, neturėdamas su kuo pasiusti. Taigi tuo žmogumi neišvengiamai tapo mamaitė. Mokytojas patikina, kad tikrai abu kvailiodavo: tai jis mamaitę karučiu vežioja, tai ji važiuoja dviračiu, o sūnus ant jo staiga užšoka, ir taip abu rieda toliau. „Tokių šposų namuose būdavo nemažai. Mes tiesiog taip gyvendavom. Kai esi paprastas, paprastai ir gyveni. Nėr prieš ką maivytis ar pasirodyti“, – paaiškina V. Toleikis.

Jis išsitaria buvęs netipinis vaikas: mėgo skaityti knygas, klausytis klasikinės muzikos, kurią atrado septintoje klasėje. Tačiau save laikė visišku melancholiku, droviu, estetu...

Nors V. Toleikio gimtųjų namų nestatė nei jo tėvas, nei senelis, nei prosenelis, bet šie namai mokytojui buvo patys nuostabiausi. Kaip ir Klaipėdos kraštas, į kurį V. Toleikio tėvai atsikėlė iš Žemaitijos. Tačiau jis visuomet suvokė, kad šalia gyveno autochtonai, tik dėl sovietinės propagandos buvo susidaręs įspūdį, jog atėjūnai yra būtent šio krašto gyventojai. 

„Gimsti namuose, bet apie juos negalvoji. Paskui mamaitė papasakojo šių namų istoriją. Niekada Barvuose nesijutau svetimas. Juk čia mano tėviškė. Barvų kaimas yra pats gražiausias, nes jame gimiau. Vaikystėje ant aukšto rasdavau vokiškų leidinių skiaučių. Žinojau, kad čia yra kitokia Lietuva. Bet tai vis tiek buvo mano namai“, – su balse juntama nostalgija apibendrina V. Toleikis.