Aktorės Larisa Kalpokaitė ir Nijolė Narmontaitė rež. Jono Vaitkaus spektaklyje „Palaukit, kieno čia gyvenimas“. Lauros Vansevičienės / VMT nuotr.

Aktorė Larisa Kalpokaitė sausio pabaigoje švenčia gražų jubiliejų ir šia proga vasario 3 d. 18.30 val. kviečia į susitikimą Vilniaus mažajame teatre, kur vys jos romansų ir dainų vakaras „Mūs benamės sielos...“.

Žinoma ir mylima aktorė sako, kad artėjant prie 60 metų jubiliejaus slenksčio atsiranda greitai bėgančio laiko suvokimas ir baimė, kad nesuspėsi. Kad nesuspėsi pasakyti to, ką nori pasakyti, kad nesuspėsi atiduoti to, ką nori atiduoti.

„Kai tau trisdešimt ar keturiasdešimt, galvoji, kad už tavo gabumus tau kas nors ką nors turi duoti. O šiandien supranti, kad tai, ką Dievulis tau davė, turi atiduoti kitiems: ar tai būtų balsas, ar temperamentas, ar talentas. Supratau, kad gyvenime nieko nėra atsitiktinio. Jeigu pasirinkau aktorystę, aš priimu tai kaip dovaną su didžiausiu dėkingumu ir nerimauju, ar spėsiu šia dovana pasidalinti,“ – šventės išvakarėse atvirauja aktorė.

Vilniaus mažojo teatro aktoriai po rež. Rimo Tumino spektaklio „Maskaradas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Dainuoja ir pasakoja istorijas

Vienas ryškiausių Larisos Kalpokaitės talentų – jos balsas. Jos atliekami romansai – tai lyg atskiros pjesės, pasakojimai, vilties kupinos meilės istorijos, kurias ji pasakoja žiūrovui. Ji dainuoja ir pasakoja istorijas, o jas pasakodama turi galimybę suvaidinti daugybę vaidmenų per vieną vakarą: nuo nelaimingos meilės kankinamos moters iki ironiškai į gyvenimą žvelgiančio žmogaus. Larisos romansų repertuare yra labai gražus Aleksandro Vertinskio romansas apie tai, kaip jam puiku be moterų, arba Vytauto Kernagio kūrinys „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, kurį L. Kalpokaitė įtrauks į jubiliejinę romansų ir dainų programą.

Dauguma Larisos atliekamų romansų – rusų kalba. Ar svarbu suprasti kalbą klausantis romansų? „Kai to paklausiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų, klausiusių mano programą, jie atsakė, kad nors nesuprato nė vieno žodžio, bet jiems buvo aišku, kad dainavau apie meilę“, – sako aktorė.

Aktorė Larisa Kalpokaitė rež. Gabrielės Tuminaitės spektaklyje „Bedalis ir labdarys“. Lauros Vansevičienės / VMT nuotr.

Visa mūsų vyriausių aktorių karta labai gerai žinojo Čechovą, nes jis – meilė pasauliui ir didžiulė saviironija. Kad suvaidintume „Vyšnių sode“, mes, aktoriai, turėjome perskaityti visą Čechovą.

Bedalės emigrantės ir kiti Larisos Kalpokaitės vaidmenys

Dainuodama romansus Larisa jaučiasi esanti arti žmonių. Tačiau jie – tai tik dalis jos kūrybinės biografijos. Larisa Kalpokaitė – Rimo Tumino ir Vilniaus mažojo teatro aktorė. Debiutavusi spektaklyje „Dvigubas nepastovumas“, Larisa vėliau dalyvavo kuriant legendinį spektaklį „Čia nebus mirties“, laikomą Vilniaus mažojo teatro pradžia. Vėliau buvo „Vyšnių sodas“, kur ji sukūrė Varios ir Šarlotos vaidmenis. 1991 m. išvakarėse parodytas spektaklis padvelkė pranašiška nuojauta įvykių, kurie netrukus sukrėtė Lietuvą.

„Visa mūsų vyriausių aktorių karta labai gerai žinojo Čechovą, nes jis – meilė pasauliui ir didžiulė saviironija. Kad suvaidintume „Vyšnių sode“, mes, aktoriai, turėjome perskaityti visą Čechovą“, – prisimena ji.

Šiandien aktorė vaidina daugelyje Vilniaus mažojo teatro spektaklių: „Maskaradas“, „Revizorius“, „Trys seserys“, „Palaukit, kieno čia gyvenimas“. Tai ryškūs vaidmenys, kuriuos aktorė kuria pasitelkdama ugningą temperamentą. Ji nepakeičiama tose įvairių spektaklių scenose, kur reikia sodraus, stipraus balso.

Vienas naujausių jos vaidmenų – Gabrielės Tuminaitės režisuotame spektaklyje „Bedalis ir labdarys“ apie emigracijos paženklintus žmones. Jie vardu bedaliai: nepalytėti sėkmės, praradę namus, savo šaknis. Larisa Kalpokaitė čia sukūrė už vagystę suimtos moters vaidmenį. Jos veikėja įtaigiai neigia vagystę, įžūliai įrodinėja savo tiesas, piktinasi neteisybe.

„Tai žmogus, kuris šventai tiki, kad kitas patikės jo logika. Mano personažas galvoja, kad jis gudresnis už visą pasaulį, kad jis gali apgauti net patį save“, – sako aktorė. Ji mano, kad „Bedalio ir labdario“ autorė Paulina Pukytė labai įtaigiai pavaizdavo žmones iš Lietuvos, kurie pateko į kritines situacijas Didžiojoje Britanijoje.

„Dailininkę Pauliną Pukytę pažinojau prieš 20 metų. Man teko su ja bendrauti, lankyti jos parodas. Atsimenu instaliacijų parodą, kurią Paulina surengė iš dėvėtų drabužių. Man patiko jos netradicinis požiūris į aplinką, į meną, ir štai dabar ji ima ir parašo knygą, pagal kurią Vilniaus mažajame teatre pastatytas spektaklis! Mane sužavėjo knygos žanras, struktūra, lengva ironija. Jos surašytos lietuvių istorijos – lyg baltomis eilėmis papasakotos sakmės – leidžia daryti tam tikrus apibendrinimus tokio baisaus reiškinio kaip emigracija“, – sako aktorė.

L. Kalpokaitė mano, kad šio spektaklio išraiškos priemonės gali būti suprantamos tik jauniems, mat žmogui, kurio vaikai ar giminaičiai išvykę į Didžiąją, ši tema gali būti skausminga. Tie, kurie dar nematė šio puikaus daugybę apdovanojimų pelniusio spektaklio, turi progą jį netrukus pamatyti – „Bedalis ir labdarys“ įtrauktas į Lietuvos šimtmečiui skirtą lietuvių dramaturgų ir režisierių savaitę, kuri vyks Vilniaus mažajame teatre vasario 13–18 dienomis.

Aktorė Larisa Kalpokaitė. Lauros Vansevičienės / VMT nuotr.

Galutinai supratau, kad gyvenime svarbiausias ne tu, kad tu iš viso nesvarbus. Pasaulyje yra svarbesnių dalykų. O svarbiausias jų – ką padarei ne sau, o kitiems.

Kiekvieną rytą pradeda dėkodama

Larisa sako, kad teatro aktoriui svarbi tik ta akimirka, kai jis yra su žiūrovais, kai stovi prieš savo publiką, kai jaučia ją, nes teatro aktorių darbai neturi išliekamosios vertės.

„Nėra nieko baisiau kaip parodos su senomis programėlėmis, suknelėmis, pirštinėmis, vėduoklėmis ir buvusių vaidmenų sąrašu“, – sako L. Kalpokaitė. Ji pati šiandien jaučiasi reikalinga, laiminga, nes ji daug vaidina, koncertuoja, nuolat išgyvena tikras susitikimo su žiūrovais akimirkas. Vienas tokių susitikimų įvyks vasario 3 d. Vilniaus mažajame teatre, kur vys jos romansų ir dainų vakaras „Mūs benamės sielos...“.

Po labai sudėtingo gyvenimo laikotarpio, kai teko slaugyti artimus žmones, prieš pusantrų metų L. Kalpokaitė neatpažįstamai pasikeitė, atjaunėjo, tarytum iš naujo suspindo.

„Kai ėmiau rūpintis savo sveikata, pamačiau, kad pasaulis gražus. Kiekvieną rytą pradedu dėkodama. Jaučiu, kaip nurimau. Atsikračiau daugumos savo neigiamų emocijų. Nustojau lėkti, o spėju padaryti labai daug darbų. Ir tie pokyčiai (žinoma, su profesionalų pagalba) – ne atsitiktinumas. Čia suvokimas greitai bėgančio laiko. Galutinai supratau, kad gyvenime svarbiausias ne tu, kad tu iš viso nesvarbus. Pasaulyje yra svarbesnių dalykų. O svarbiausias jų – ką padarei ne sau, o kitiems,“ – dalijasi mintimis L. Kalpokaitė.

Lauros Vansevičienės / VMT nuotr.