Fotomenininkas Algimantas Černiauskas (kairėje) ir rašytojas Kazys Saja 2015 m. Marcinkonyse (Varėnos r.). Česlovo Skaržinsko nuotr.

Likimas suvedė ne su vienu rašytoju, dailininku, dainininku, kitų meno sričių kūrėjais, nors jie į kuklią mano būtį pirmiausia atėjo per knygas, literatūrinius vakarus, kitokius oficialius pobūvius. Ilgametis, dažniausiai apykvailis žurnalisto darbas lėmė ir džiugių akimirkų – ne su vienu kūrėju artimiau susipažinta. Jų paskatintas ėmiausi ne vien žurnalistikos. Iki šiol su daugeliu sutiktų menininkų bendrauju. Gal todėl kasdien matau kitokiomis spalvomis nuspalvintą dieną. Ir mėnesiena ne vien blankią spindi šviesą... Tarsi gyvenčiau prie nematomo, tačiau šalia trykštančio didelio šaltinio versmės. Andai kartais su senu kūrėju bičiuliu užtenka ir pokalbio telefonu, kad atsigaivinčiau iš nematomo šaltinio, išsiversčiau iš slegiančios buities, kuri neretai kaip koks šėtonas apgula namus.

Rašytojas Jonas Mačiukevičius senajame bute Jeruzalėje. Česlovo Skaržinsko nuotr.

Visada tokiais atvejais labai padeda ir knyga, nauji šviesūs įvykiai. Vieną dieną bičiulis rašytojas Jonas Mačiukevičius pasiūlė į mano talpią ir saugią palėpę sudėti daug jam dedikuotų įvairių autorių knygų: daugiausia gražiai ir ne taip gražiai išleistų poezijos rinkinių, vieną kitą prozos, literatūros mokslo ir kritikos tomelį. Rašytojas iš sostinės Jeruzalės mikrorajono kėlėsi į kitą butą, esantį naujame, gražiame Bajorų kvartale.

Labai svarbu mielam Jonui, sulaukusiam gražaus metų derliaus, buvo įsikurti nesuniokotame gamtos prieglobstyje. Taip pat rašytojas su gyvenimo drauge Virginija savo atžalai Vijonei, studijuojančiai mediciną Vilniaus universitete, seniai troško suteikti daugiau gyvenamosios erdvės. O tai reiškia, kad mažiau vietos liko daugybei turimų knygų. Labai apsidžiaugiau tokia dovana. Pažadėjau jam, kad į popieriaus puslapius suguldyta išmintis neprapuls, akylai saugosiu savo kaimo palėpėje. Ypač mane sudomino rašytojui dedikuotos knygos. Tai labai didelis turtas, nes šiose įvairaus amžiaus, įvairiose Lietuvos vietovėse gyvenančių ir kuriančių autorių knygose sudėtos visos šviesiausios viltys, atversti gražios Lietuvos istorijos puslapiai.

Kiekviena tokia išleista knyga, kad ir mažiau žinomo autoriaus, yra reikšmingas įvykis ne tik kuriančio žmogaus gyvenime. Juk visos knygos suranda savo vietą: vienos – didesniame, kitos – mažesniame skaitytojų rate. Jos palieka vienokį ar kitokį pėdsaką mūsų gyvenime. O gal pasiliks ir būsimose kartose. Kas žino...

Skaitau pažįstamų ir nepažįstamų autorių knygas. Ypač mieli poezijos rinkinėliai, kuriuose daug saulės šviesos, dienų giedros, gilaus gražaus liūdesio, dažnai – dramatiškos nuotaikos. Ir tomis akimirkomis pagalvoju: kokia įstabi mūsų Lietuva, turinti tiek daug meno žmonių, kasmet turtėjanti naujais kūrėjais. Gal ne visi jie taps garsūs. Tačiau kas vėlgi žino... Ypač neįmanoma atspėti poezijos lemties, jos ilgaamžiškumo. Gal koks šiandien mažai žinomas poetas bus savotiškai atrastas po pusšimčio, šimto metų.

Poetas Vladas Braziūnas (sėdi – pirmas iš kairės) 2013 m. vasarą poeto Stasio Stacevičiaus tėviškėje. Česlovo Skaržinsko nuotr.

Ypač tokią viltį žadina jaunųjų, taip pat ir ne vienas gražios metų brandos sulaukusių poetų eilėraštis. Antai prisiminiau 1975-uosius mažoje Varėnos rajono Gudakiemio kaimo bibliotekoje, kai joje svečiavosi tuomet mažai žinomas jaunas poetas Vladas Braziūnas. Bibliotekos vedėja Marija Skerniškytė aną susitikimą gražiai įamžino viename albume, tarsi buvo numačiusi, kad girių ir laukų užkampyje apsilankęs netikėtas svečias taps didžiu poetu.

Kaimo šviesuolės pranašystė išsipildė – V. Braziūnas pripažintas prestižiškiausios – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno – premijos laureatu, buvo apdovanotas ne viena kita irgi svarbia premija. Tačiau jam poetinė pradžia buvo gana miglota. Pirmosios V. Braziūno eilėraščių knygos rankraštis leidykloje išgulėjo net septynerius metus. Kažkas buvo parašęs, kad tai idėjiškai ir meniškai nebrandūs eilėraščiai. Knyga išleista tik 1983-iaisiais. O po metų už pirmąjį eilėraščių rinkinį „Slenka žaibas“ poetas buvo apdovanotas Zigmo Gėlės premija, kuri skiriama už stipriausią poezijos debiutą.

Be abejo, ne poeto apsilankymas kažkokio kaimo bibliotekoje lėmė kūrybinę ateitį. Tačiau dažnai sėkmė, ypač kūrybinė, susideda ir iš nežymių, mažai kieno pastebimų gyvenimo akimirkų: netikėtų susitikimų, neplanuotų kelionių. Tikriausiai ir kaimo bibliotekos vedėjos M. Skerniškytės parodytas jautrus dėmesys paskatino jaunąjį poetą žengti į platesnį, dar mįslingesnį kūrybos lauką.

Nežinau, kiek tokiuose apmąstymuose tiesos. Tačiau po 1975-ųjų V. Braziūnas vis dažniau ėmė lankytis Dzūkijoje, Merkinės krašte. Pasvalio krašto sūnus kitoje Lietuvos dalyje, Nemuno ir Merkio upių pakrantėje, vieną dieną susipažino su irgi būsimuoju Poezijos pavasario ir kitokių įsteigtų premijų laureatu poetu Stasiu Stacevičiumi. Irgi tos pačios Gudakiemio kaimo bibliotekos vedėjos M. Skerniškytės bičiuliu. Skirtumas tik toks, kad S. Stacevičius užaugo ir paskutines savo gyvenimo dienas praleido netoli esančios Gudakiemio bibliotekos – Merkinės vienkiemyje.

Dzūkas poetas išėjo anapilin 2012-ųjų gruodžio 18-osios vakarą. Išėjo į tądien siautėjusią pūgą ir nebesugrįžo į savo vienkiemį. Kitais metais S. Stacevičiaus pagerbti buvome susirinkę vienkiemyje, kuriame jis gyveno, kūrė. Į dzūko poeto pagerbtuves atvyko ir aukštaitis poetas V. Braziūnas. Ir ne vienas – su gausiu būriu kūrėjų iš Kauno, Vilniaus, kitų vietovių. Labai įsiminė S. Stacevičiaus pagerbimo vakaronė. Buvo pasakyta daug už širdies griebiančių žodžių, prisimintas poeto kelias į poezijos aukštumas

O juk iš pradžių nedaug kas tikėjo ir S. Stacevičiaus poezijos žvaigžde. Kai prisimenu 1980-uosius ir vėlesnius metus, mano vaikystės bičiulis irgi sunkiai skynėsi kelią į pirmąją savo poezijos knygą. Irgi ne vienus metus kažkas leidykloje kvailomis rezoliucijomis tepliojo S. Stacevičiaus eilėraščių rinkinį „Vienkiemio valanda“... Tik Atgimimo pradžioje – 1990-aisiais – išleista.

Taigi labai atsargiai, pagarbiai reikia vertinti kiekvieną knygą. Kiekvienai jų būtina rasti kad ir kuklią, bet pagarbią vietą. Kartu sudėlioti ne tik į knygų, bet ir atminties lentynas. Saugoti ne tik poezijos, prozos, bet ir kitus kūrinius. Kaip antai – fotografijos albumus. Dar gūdžiais sovietmečio metais įsiminė brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotraukos, kuriose buvo užfiksuotas tikroviškas kaimo paveikslas: paprasti Merkinės (Varėnos r.), Giedraičių (Molėtų r.) kraštų turtingi savo dvasia žmonės, giliai įprasminta jų gyvenamoji aplinka. Tačiau tuomet irgi ilgai jaunųjų fotomenininkų nuotraukų nenorėta įsileisti į parodų sales. Gal todėl, kad Černiauskai – buvę Sibiro tremtiniai, gal kad pernelyg realistinį to meto gyvenimą atvaizdavo. Tad buvo sunkus ir jų kelias į pripažinimą. Šiandien jie žinomi net Europoje, JAV. Jų nuotraukų parodų surengta žymiausiuose Senojo žemyno miestuose.

Tad visos knygos – pirktos ar padovanotos – vienodai teikia begalinį džiaugsmą. Aną dieną vėl labai nudžiugau gavęs dovanų naują Algimanto ir Mindaugo Černiauskų knygą „Fotografija II“. Ir dar daugiau džiaugsmo buvo pamačius, kad vyresnės kartos fotomenininkai ir antrojoje savo knygoje lieka ištikimi senojo kaimo idilei: vėl į mus žvelgia ano supoetinto kaimo žmonės. Jau nuėjusio, ištuštėjusio, tačiau neužmiršto. Senasis kaimas išliko brolių Černiauskų fotografijose. Ši knyga – kaip ir savotiškas prabėgusių metų, visos buvusios epochos testamentas ateities kartoms, tarsi tyliai bylojantis, prašantis neužmiršti, o gal vėliau iš naujo atrasti tai, ko dabar tose nuotraukose nematome, neperskaitome. Taip atsitinka su visomis knygomis. Juk kažkokiu paslapties šydu yra apgaubta kiekviena žodinė ar vaizdinė knyga. Negali tiksliai žinoti, kada ji galingiausiai prabils. Beje, šioje žemėje apskritai dažnai negali labai tiksliai nuspėti, kas bus net po metų, kitų.

***

Kelintąsyk iš naujo skaitau V. Braziūną, S. Stacevičių, J. Mačiukevičių, kitų autorių knygas. Jų tiek daug parašytų ir dar neparašytų. Visų neperskaitysiu, nes tam neužtenka vieno žmogaus gyvenimo. Gal kitos mūsų kartos gyvens kur kas ilgiau, turės kitų galimybių. Kad taip nutiks jau greitai – mokslininkai irgi prognozuoja savo knygose. O jeigu taip ir nenutiks, jau tik vienos knygos perskaitymas pailgina mūsų gyvenimą. Kad ir viena diena, valanda...