EPA nuotrauka

Vienas nuostabiausių dalykų, kalbant apie Katalikų Bažnyčią, yra jos visuotinumas. Bent jau kartą per savaitę, sekmadieniais, maldoje kartojame: „Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią“. Tai reiškia, kad, nepaisant mūsų skirtingų lokalinių – kalbinių, kultūrinių, etninių ir kt. – kontekstų, mums adresuojama ta pati universali žinia, ta pati Geroji naujiena. Tai yra įvairovė, sužydinti ant to paties tvirto pamato. Būtent todėl galime klausytis Čilėje kalbančio popiežiaus Pranciškaus ir jausti, kad tai, ką jis kalba, yra aktualu bei svarbu ne tik ten, bet ir čia.

Čilėje Pranciškus lankėsi Popiežiškajame katalikų universitete, susitiko su valdžios, pilietinės visuomenės ir diplomatinio korpuso atstovais, trumpam vizitui užsuko į moterų kalėjimą, bendravo su pašvęstojo gyvenimo atstovais. Trumpai pažvelkime, kokias svarbias temas savo kalbose palietė popiežius.

Tėvynė kaip misija

„Mes, mes visi, esame paties nuostabiausio kūrinio – mūsų tėvynės – kūrėjai. Mūsų žemiškosios tėvynės, kuri eina pirma ir rengia mus dangiškajai tėvynei, neturinčiai jokių sienų. Ši tėvynė neprasideda šiandien su mumis, tačiau ji negali augti ir duoti vaisių be mūsų. Būtent todėl mes ją priimame su pagarba, dėkingumu kaip užduotį, prasidėjusią prieš daugelį metų, kaip paveldą, kuris įkvepia mums tiek pasididžiavimo, tiek įsipareigojimo“, – šiuos kardinolo Silvos Henriquezo žodžius popiežius Pranciškus citavo susitikdamas su Čilės valdžios ir pilietinės visuomenės atstovais.

Prisimindamas šventąjį Alberto Hurtado, popiežius citavo jo žodžius, kad tėvynė yra daugiau nei jos sienos, daugiau nei jos žemė, kalnai, jūros, daugiau nei kalba ar tradicijos. Tėvynė yra misija, kuri turi būti išpildyta. Tačiau kokia ta misija?

Popiežius Pranciškus akcentavo, kad šiandienei visuomenei būtina atgauti kolektyvinę tapatybę, kuri leistų ne tik išgyventi atomizuoto individo „aš“, tačiau ir patirti bendrystės džiaugsmą „mes“. Jis kritikavo takiąją visuomenę, kurioje socialiniai ryšiai primena debesį, kuris greitai praranda konstitenciją ir išsisklaido, kol galiausiai lieka tik vienišas individas, aukščiau visko keliantis savo asmeninius troškimus.

Anot pontifiko, reikia prisiminti, ką reiškia sakyti ne tik aš, tačiau ir mes – mes kaip šeima, kaip miestas, kaip tauta ir valstybė. Visa tai leidžia mums peržengti savąjį aš ir atsiverti turtingesniems horizontams. Šis bendrystės atgavimas yra vienintelis būdas apsisaugoti nuo vis gilėjančios fragmentacijos ir susipriešinimo.

Kalbėdamas apie tėvynę, popiežius pasitelkė statomo namo metaforą, kurią labai mėgsta ir buvęs Jungtinės Karalystės vyriausiasis rabinas Jonathanas Sacksas. Anot pontifiko, demokratija neturi apsiriboti tik savo formaliais aspektais, o iš tiesų tapti susitikimo erdve, kurioje visi be išimties yra pakviesti kurti savo šalį.

Gebėjimas klausytis

Svarstydamas apie demokratijos esmę, popiežius akcentavo, kad svarbiausia vertybė čia yra ne gebėjimas išsakyti ir apginti savąją poziciją, o pastanga įsiklausyti į kitus.

„Gebėjimas klausytis yra pats svarbiausias šioje tautoje, kurios etninė, kultūrinė ir istorinė įvairovė turi būti apsaugota nuo visų bandymų įtvirtinti šališką dominavimą. Prišingai, visa tai turi mus įkvėpti mūsų įgimtą gebėjimą pakeisti siauras ideologijas sveiku susirūpinimu bendruoju gėriu“, – kalbėjo popiežius, akcentuodamas, kad būtina išgirsti bedarbius, kurie ne tik negali svajoti apie rytojų, tačiau nesugeba aprūpinti savo šeimų jau šiandien, čiabuvius, kurių kultūra turi būti tinkamai saugoma, migrantus, kurie beldžiasi į valstybės duris, tikėdamiesi geresnio gyvenimo, jaunus žmones, kurie tikisi geresnio švietimo ir įtraukimo į valstybės kūrimą, senolius, kurių išmintis labai reikalinga šiandienai.

Kartu popiežius ragino nepasiduoti technokratinės paradigmos įsigalėjimui, leidžiančiam galingiems ekonominiams interesams dominuoti natūralių ekosistemų ir žmonių bendrojo gėrio sąskaita. Anot jo, visam tam reikia atitinkamo mąstymo, politikos, švietimo programų, gyvenimo būdo ir dvasingumo.

Universiteto misija

Apie švietimą ir jo vaidmenį visuomenėje popiežius Pranciškus daugiausia kalbėjo susitikime su Čilės popiežiškojo katalikų universiteto bendruomene. Ten jis priminė šv. Alberto Hurtado gyvenimo liudijimą, kad išsilavinimas, profesionalumas ir akademinio tobulumo siekimas nė kiek nenukenčia ir netgi sustiprėja, kai yra papildomi tikėjimo, teisingumo ir veiklios artimo meilės. Pastarieji ne trukdo, o kaip tik suteikia kryptį, kad mokslas ir pažinimas tarnautų visuomenės paribiuose asidūrusiems žmonėms. Tai, anot pontifiko, ypač svarbu, kai šiandien vyrauja perteklinio vartojimo, išmetimo kultūra.

Pranciškaus teigimu, švietimas turi siekti harmonijos tarp skirtingų sandų, kurie sudaro mus kaip žmones. Tikras universitetas, anot jo, yra tik tada, kai intelektas, jausmai ir rankos veikia ne prieštaraudami vienas kitam, o būdami harmonijoje: „Svarbu išmokti reflektuoti tai, ką mes jaučiame ir darome; jausti tai, ką mes mąstome ir darome; ir daryti tai, apie ką mes mąstome ir jaučiame.“

Bendruomenės, anot pontifiko, neturėtų pasiduoti dviem kraštutinumams, kurių vienas ragina atsiriboti nuo naujausių žinių ir mokslo, o kitas skatina pasitelkti mokslą visiškai nekreipiant dėmesio į tuos, kuriems jis turėtų tarnauti. Tokia fragmentacija yra itin pavojinga. Pranciškaus teigimu, mokslas negali apsiriboti auditorijomis ir bibliotekomis, tačiau turi tarnauti gyvenimui ir bendrajam visuomenės gėriui.

Atimti laisvę nereiškia atimti orumą

Popiežius Pranciškus Čilėje taip pat apsilankė moterų kalėjime, ir man asmeniškai tai tik dar labiau sustiprino viltį, jog pontifikas, lankydamasis Lietuvoje, taip pat užsuks bent trumpam vizitui į vieną iš įkalinimo įstaigų. Tai, ką popiežius kalbėjo kalinčioms moterims, yra labai svarbi žinia ir Lietuvai.

Pranciškus nekvestionuoja, kad už padarytus nusikaltimus turi būti baudžiama. Tačiau jis pabrėžė kitą svarbų dalyką, kad laisvės atėmimas neturėtų reikšti žmogaus orumo atėmimo. Kitaip tariant, čia kalbama ne tik apie padorių kalinimo sąlygų užtikrinimą, tačiau ir apie žmogui paliekamą viltį, kad jis gali pasikeisti, gali reintegruotis į visuomenę, jog kalėjime jis netampa tik skaičiumi, tačiau yra gerbiamas ir jo asmuo.

Popiežius dar kartą pakartojo, kad kalėjimo bausmė, nepaliekanti vilties, yra kankinimas. Kiekviena bausmė, anot jo, turi numatyti reintegracijos horizontą ir dėti visas pastangas, kad ta reintegracija įvyktų. Pranciškaus pastebėjimu, įkalinimo idėja negali būti supaprastinta tik iki bausmės, tačiau turi suteikti galimybę ir asmeniškai augti.

„Viešosios tvarkos palaikymas neturi būti supaprastintas iki griežtesnių saugumo priemonių, tačiau visų pirma turėtų susitelkti į prevencines priemones, tokias kaip darbas, švietimas, didesnis visuomeninis įtraukimas“, – baigdamas viešnagę kalėjime kalbėjo popiežius.

Suvokti savo pažeidžiamumą

„Mūsų visuomenės kinta. Mes turime suvokti, kad daugeliu atveju nežinome, kaip susitvarkyti su tomis naujomis situacijomis. Kartais mes svajojame apie „Egipto mėsos puodus“ (Iš 16:3) ir pamirštame, kad pažadėtoji žemė driekiasi priekyje mūsų, o ne už mūsų, kad mums duotas pažadas ne apie vakarykštę dieną, o apie rytojų. Tais laikais mes galime pasiduoti pagundai tapti uždari, izoliuotis ir ginti savo požiūrį į dalykus, kas vėliau paaiškėja esą tik puikūs monologai. Mes galime būti gundomi galvoti, kad viskas yra blogai ir vietoje „gerų naujienų“ turime išpažinti tik apatiją ir nusivylimą“, – šiuos žodžius popiežius Pranciškus adresavo kunigams ir vienuoliams.

Popiežius jiems kalbėjo apie šv. Petrą – temperamentingą, impulsyvų lyderį ir gelbėtoją – savipakankamą, pernelyg pasitikintį savimi ir savo galimybėmis, kuris galiausiai susitaikė su savo silpnybėmis ir pažeidžiamumu. Anot popiežiaus, Jėzus padėdamas Petrui suvokti savo silpnybes jo nepažemino, o priešingai – apsaugojo jį nuo daugybės pavojų. „Jėzus nori išvengti, kad Petras nevirstų tuo, kuris skaudina žmones, sakydamas tiesą, ar tuo, kuris yra malonus kitiems sakydamas melus, arba paprasčiausiai tuo, kuris yra paralyžiuojamas savo paties neužtikrintumo“, – kalbėjo pontifikas klausdamas, kas gi išlaiko visus pašvęstojo gyvenimo atstovus kaip apaštalus. Anot jo, tas dalykas yra suvokimas, kad „mums buvo parodytas gailestingumas, nepaisant visų nuodėmių, paklydimų, ribotumo“. Todėl ir kunigai, Pranciškaus įsitikinimu, pas žmones turi eiti ne kaip superherojai, nusileidžiantys iš aukštumų, o  kaip tie, kurie yra siunčiami tarnauti žinodami, kad susilaukė gailestingumo, todėl privalą šia džiaugsminga žinia dalintis su kitais.

„Dievo žmonės nelaukia ir jiems nereikia mūsų kaip superherojų. Jie laukia kunigų, pasišventusių vyrų ir moterų, kurie žino, ką reiškia atjauta, kurie gali ištiesti pagalbos ranką, kurie gali praleisti laiko su tais, kurie suklupo ir kurie kaip Jėzus padeda išsiveržti iš nesibaigiančios savigraužos, nuodijančios mūsų sielą“, – kalbėjo popiežius ir taip pat akcentavo, kad jam didžiausią rūpestį kelia bendruomenės, kurios labiau rūpinasi savo įvaizdžiu, geriausiomis vietomis ir pasirodymais viešumoje, o ne buvimu su kenčiančiais mūsų tikėjimo broliais.

„Reikia mylėti ne idealias situacijas ar idealias bendruomenes, reikia mylėti konkrečius žmones“, – pabrėžė Pranciškus akcentuodamas, kad šiandien labiausiai reikia tarnystės, kuri nebūtų paternalistinė ar besirūpinanti tik medžiagiška gerove, tačiau akcentuotų širdžių perkeitimą. „Esmė nėra vargšų pamaitinimas, nuogojo aprengimas ar sergančiojo aplankymas, o veikiau pripažinimas, kad vargšas, nuogasis, ligonis, kalinys ir benamis turi orumą, leidžiantį jiems kartu su mumis sėstis prie stalo, jaustis su mumis kaip namuose, jaustis šeimos dalimi.“ Trumpai tariant, labdara, kuri nepripažįsta kito žmogaus orumo, gali būti žeminanti. Svarbu yra ne tik rūpintis medžiagine gerove, tačiau ir pastanga leisti kitam suvokti, kad nei skurdas, nei liga, nei jokia kita problema negali iš jo atimti jo prigimtinio orumo, kurį visi privalome gerbti.