Ačiū už viską! Taip šiandien noriu pasakyti visiems, su kuriais teko dirbti kartu „Bernardinai.lt“ komandoje. Pirmajam vyr. redaktoriui Andriui Navickui, iš kurio daug išmokau ir kuris patikėjo manimi, kai pati savimi abejojau. Broliams pranciškonams, kurie džiaugiasi redakcijos džiaugsmais ir kenčia dėl jos sunkumų turbūt labiau nei kas kitas pasaulyje.

Ačiū kolegoms redaktoriams ir žurnalistams, su kuriais nors ir nelengvomis sąlygomis kūrėme pirmąjį Lietuvoje nacionalinį krikščionišką dienraštį. Vėliau ir televiziją. Su vienais teko dirbti ilgai, kiti čia tik kojas apšilo. Tačiau kaskart tai būdavo naujas gūsis, kitoks žvilgsnis, specifinė patirtis.

Branginu bičiulystę, užsimezgusią su kitos katalikiškos žiniasklaidos kūrėjais, kitų konfesijų kolegomis. Nepaprastai svarbu buvo jausti ne vien katalikų vyskupų, kunigų, bet ir kitų krikščioniškų bažnyčių vadovų palaikymą, bendradarbiavimą.

Didžiulė dienraščio turinio dalis sukuriama savanoriškais pagrindais – dėkoju jums, kurie mums rašote, prisidedate kuriant laidas!

Neįtikėtinai daug visko šiame darbe patyrėme, ne kartą situacijos radikaliai keitėsi, o paauglystę pasiekęs dienraštis iš esmės atsinaujino.

Rimtesnių pokyčių laikas atėjo ir man. Fokoliarų judėjimo atsakingieji man pasiūlė persikelti į vieną iš Kroatijoje veikiančių mūsų centrų, kur toliau šiek tiek bendradarbiausiu su „Bernardinai.lt“ (pavyzdžiui, su TV komanda toliau kursiu sekmadienio homilijas, parūpinsiu kasdienius Evangelijos komentarus bei rengsiu tekstus), tačiau daugiau laiko skirsiu bendruomenės reikmėms. Nauja patirtis, kuri išauga iš ankstesnės. Lietuvoje fokoliarų bendruomenės centre gyvenu jau 20 metų. Tikrai laikas pokyčiams!

Noriu ir atsiprašyti: už nepatenkintus lūkesčius ar dėl neišmanymo padarytas klaidas. Labiausiai už tuos kartus, kai reiklesnė buvau kitiems, o ne sau. Pati prašau malonės visiems iš širdies atleisti.

Redakcijos kolektyvas yra visiškai nedidelis, tad, kaskart dėl kokių nors priežasčių pasitraukus vienam iš kolegų, pajusdavome išsibalansuojant pusiausvyrą. Tačiau labai greitai ji atsikurdavo naujo kūrybingumo dėka. Man pasitraukus, redakcijos gretas papildo Toma Bružaitė – iniciatyvos „Katalikų balsas“ vadovė, ne vieno nacionalinio renginio koordinatorė. Skaitytojai tikriausiai prisimena, jog ją kalbinome, pasibaigus Gailestingumo kongresui, Toma talkino ir praėjusios vasaros beatifikacijos iškilmėse. Neabejoju, jos indėlis bus unikalus ir svarbus, atvers visai kitų temų, požiūrių…

Kita vertus, viskas, ką darome, vyksta ne tuščioje erdvėje. Kad ir kiek pastangų įdėtume, joms įtakos daro ir aplinka, terpė... Grūdas, nukritęs į gerą dirvą, suvešės ir atneš gausių vaisių. Visai kitaip, jei ta terpė mažiau jam palanki... Dienraščio sėkmė, gebėjimas atlikti savo uždavinį labiausiai priklauso nuo kolektyvo – kiek aiškiai suvokia, ką daro, sutaria dėl tikslų bei misijos ir pasišvenčia tam darbui. Tačiau nemažai ir nuo to, kokio realaus atgarsio sulaukia.

Ačiū visiems, kas remiate reguliariai, ar tada, kai kas nors primena. Ačiū, kad nesureikšminate klaidų. Ačiū, kad talkinate. Įsigilinate. Vengiate etikečių. Kartu galime sukurti sau ir kitiems orią dialogo erdvę, kur mokomasi drąsos pamatyti tikrovę iš įvairių perspektyvų.

Esu tikra, kad mažas ir gal mažai kam žinomas Dovydas yra tiek pat svarbus istorijos veikėjas, kiek ir garsusis galiūnas Galijotas. Laikui atėjus, jis netgi lemtingai svarbus. Dievui padedant, likime ištikimi.