2018-ieji kaimyninėje Lenkijoje paskelbti šventojo Stanislovo Kostkos metais. Šis XVI a. gyvenęs jėzuitas, miręs labai jaunas, yra studentų ir jaunuolių globėjas. Jo kultas buvo gerai žinomas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 

Lenkijos vyskupai tikintiesiems adresuotame laiške kviečia jaunuolius mokytis iš šventojo įveikti „dvasinį tingumą“, taip pat siekio patikti Dievui ir žmonėms, neaukojant gilaus ir drąsaus pamaldumo, nebijant pašaipų, ištikimybės tikėjimui, tvirtumo ir sąmoningumo pašaukime, didžiulio įtikėjimo Dievo meile ir jos troškimo.

Stanislovas Kostka gimė 1550 metais Rostkove, kaimelyje Mazovijos vaivadijoje, kilmingoje šeimoje. Jo tėvas, Jonas Kostka, buvo svarbus valstybės žmogus, magnatas, kaštelionas ir senatorius, numatęs savo palikuonims įvairias jų statusą atitinkančias karjeras. Du kartus jis buvo tarp kandidatų į bendros Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės karalius. Stanislovui jis numatė diplomatinę ir politinę karjerą, tad trylikos ar keturiolikos metų sulaukęs Stanislovas, kiek vyresnis jo brolis Paulius ir du jų pusbroliai buvo pasiųsti į Vieną, į prestižinę Vienos jėzuitų kolegiją, kad gautų kuo geresnį išsilavinimą.

Tačiau kai jaunasis Stanislovas pradėjo linkti į vienuolinį, konkrečiau jėzuitišką gyvenimą su tokiu pat uolumu, kokio iš jo gyvenime pageidavo tėvas, šis nebuvo patenkintas. Panašiai ir vyresnysis brolis: jis dažnai traukdavo per dantį jaunėlį už jo pamaldumą, už kuklumą, už pasaulietiškų ambicijų trūkumą, pats mielai dalyvaudamas pramogose, kurias galėjo pasiūlyti didelis Vienos miestas. Jo pašaipos buvo šiurkščios, jis kartais net apstumdydavo brolį. Tačiau iš tiesų Stanislovui netrūko aiškumo ir tvirtybės dėl savo gyvenimo. Tačiau Vienos jėzuitai pasakė, kad kadangi jis jiems buvo patikėtas tėvo, jį gali priimti į Draugiją tik su tėvo leidimu.

1567 metais užbaigęs formacijos kolegijoje periodą, susidūręs su tokiu šeimos priešiškumu ir Vienos jėzuitų atsargumu, Stanislovas nenuleido rankų. Rugpjūčio mėnesį, apsirengęs prasčioko rūbais, jis pėsčiomis patraukė ieškoti jėzuitų provincijos vyresniojo ir iš tiesų, nuėjęs 600 kilometrų pėsčiomis iš Vienos į Bavariją, jį atrado Dilingeno mieste. Brolis Paulius su keliais pagalbininkais arkliais išjojo jo ieškoti, tačiau arba nerado, arba nesugebėjo perkalbėti.

Tačiau ir šv. Petras Kanizijus, tuometinis vokiškųjų teritorijų provinciolas, į jį žiūrėjo atsargiai ir neskubėjo priimti išskėstomis rankomis. Dilingene jam skyrė testą – darbą virtuvėje, grindų plovimą. Po kurio laiko geriau pažinęs Stanislovą ir pamatęs jo tvirtą apsisprendimą, Petras Kanizijus jaunuolį pasiuntė į Romą, su dar dviem kitais jėzuitais studentais: tai buvo dar viena ilga kelionė, virš tūkstančio kilometrų, daugiausia pėsčiomis.

Šv. Stanislavo Kostkos skulptūra šv. Andriejaus Kvirinale bažnyčioje / wikipedia.org nuotrauka.

Rekomendaciniame laiške jėzuitų vyresniajam Pranciškui Bordžia, kuris vėliau taip pat paskelbtas šventuoju, Petras Kanizijus rašė: „trečiasis yra Stanislovas, lenkų kilmingasis, doras ir labai uolus, kurio mūsų (broliai) Vienoje nenorėjo priimti, kad neužpykdytų jo šeimos. Atvykęs pas mus su troškimu išpildyti seną įžadą buvo išbandytas Dilingeno vienuolyne, visada tiksliai išpildydamas pareigas ir parodydamas tvirtumą pašaukime. Troško būti pasiųstas į Romą, kad būtų toliau nuo savo šeimos ir galėtų augti pamaldume. Iš jo tikimės didelių dalykų“. Romą Stanislovas Kostka pasiekė 1567 metų spalio pabaigoje ir už kelių dienų oficialiai tapo jėzuitų naujoku, nepaprastai uoliai laikydamasis visų dvasinių ir fizinių praktikų. Užteko trumpo laiko, kad visi pripažintų jo pilną atsidavimą Dievo meilei.

Tačiau Stanislovo tėvas Jonas Kostka taip pat negalvojo pasiduoti: sūnui pasiuntė labai piktą laišką į Romą, panašų laišką pasiuntė ir popiežiaus legatui Lenkijos teritorijoms kardinolui Stanislovui Hozijui, grasindamas, jog uždarys neseniai inauguruotą jėzuitų kolegiją Poltavoje ir kad uždraus jėzuitams veikti jam pavaldžiose teritorijose. Galiausiai pasiuntė nurodymą Pauliui vykti į Romą ir pargabenti jaunesnį brolį.

Tačiau kai šis pasiekė miestą, sužinojo, kad Stanislovas, po kelių dienų sunkaus karščiavimo, 1568 metų rugpjūčio 15-ąją mirė, apsuptas šventumo auros, aiškiai nuspėjęs savo mirtį. Jis buvo palaidotas šv. Andriejaus Kvirinale bažnyčioje, jo kapas greitai tapo lankoma vieta iki pat šios dienos – kaip yra pasakojęs šv. Jonas Paulius II, studentaudamas Romoje ir jis dažnai užsukdavo prie savo kraštiečio kapo paprašyti globos.

Jis tapo jėzuitų studentų ir visų studijuojančių dangiškuoju globėju, kartu su Liudviku Gonzaga ir Jonu Berchmans, kitais dviem jaunais jėzuitų šventaisiais. XVII amžiaus pradžioje Stanislovas buvo pripažintas palaimintuoju, 1670 popiežiaus sprendimu leista jį pagerbti visose jėzuitų bažnyčiose Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o 1726 jis paskelbtas šventuoju, kartu su Liudviku Gonzaga, pripažįstant jį Abiejų Tautų Respublikos globėju. Ta proga 1727 Vilniuje ir 1728 metais Kražiuose buvo surengtos didelės ir labai iškilmingos, kelias dienas trukusios procesijos, šv. Stanislovo vardas ir kultas žinomi iki pat šios dienos Lietuvoje ir, ypatingai, Lenkijoje.