Rimvydas Stankevičius „Šermuonėlių mantija: eilėraščiai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m. Dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

„Šermuonėlių mantija“ Rimvydas Stankevičius primena – jis iš tų kūrėjų, kuriems poezija yra svarbus būdas palaikyti bendrystę. Ši poezija siekia dalyvauti, neprarasdama jau anksčiau išskleistos ribinės patirties krūvio ir įvertindama tikrovės turiningumą. Tačiau dar labiau bando būti visų – tai pozicija, kurią teoriškai būtų galima suvokti kaip potencialiai stiprinančią poezijos įtaką, kūrybą paliudijanti kaip vartojamą, supratimą randančią mediją. Kaip jau buvo anksčiau, R. Stankevičiaus iš asmeniškumo perbėgama į „tu“ (itin eksponuotą „Kertiniame skiemenyje“), kartu suvokiama, kad visų galì būti tik per savo patirtis.

Produktyvi, įvairiažanrė R. Stankevičiaus kūryba (poezija, pamokslinga eseistika, poema vaikams) suderina daugiau nei norą išsisakyti ir atverti, ji įima ne tik estetinę, bet ir didaktinę intenciją. „Šermuonėlių mantija“, panaši į sekamą istoriją, priklauso tai pačiai krypčiai. Šiuo atveju kasdienybe tapęs suvokimas, kad galios centrai išsikreipę (susitepę politikai, neaiškios lietuvių kultūros pozicijos, globalizacijos baubas ir kita) virsta numanomu akstinu nepripažinti tokios šiuolaikybės ir priešintis išderinančioms būklėms. Poetinė kalba siūlo užkalbėjimo ritualą: masinama tuo, kas palaiko neįmintos pagarbios paslapties šydą (šią idėją, beje, perteikia ir Deimantės Rybakovienės kurtas knygos dizainas), kad iš patyliukų ir šnabždesių kurtų chaosui atsvarą. Tai amžinosios kultūrinės, tikėjimo vertės, santykis su atspariu tradicijos saugikliu, labiausiai atpažįstamu iš vyresnės kartos gyvensenos. R. Stankevičius jų atpažinimą kaip būtinąją gintį palieka asmeniniu reikalu, tačiau lyg mantija, reprezentuojančia galios pozicijoje esančiojo klasikinį tyrumą ir sąžinę, jais išties įpareigoja. Inicijuoja ne tironiškiems įgeidžiams (kurių jau persisemta), o moraliniam vedlio statusui ir ugdomam sąmoningumui.

„Šermuonėlių mantija“ realizuoja visas žodžio „tikėti“ reikšmes: viltingumą, kliovimąsi kitu, antgamtiniais reiškiniais, ateitį lemiančiais ženklais, religiniais įsitikinimais, prietaringumą. Šių tekstų pobūdis – laidininkavimas, kai, rodos, nė vienas dalykas ar reiškinys poetiniame pasaulyje nėra atsitiktinis, ryšys egzistuoja visur. O tekste, norint tikėti kalbėjimu, reikia įsitraukti į specifinę realybę, kurios kryptis „Šermuonėlių mantijoje“ kyla iš gyvenimiškos patirties ir vaizduotės jungties. Tad nieko keisto, kad mąstoma pasitelkiant simboliškas pasakines valdovų, vienuolių ir atsidavusių vasalų herojiškąsias figūras, o tekstuose kaitosi ir realias ribines patirtis sutraukę į gyvenimą grąžinę sąmonės kadrai („Norvegų žvejai“) bei galia lemti („Bedu štai smiliumi į dangų – / Gervių pleištas suyra... // Suneriu plaštakas – / Vėl susijungia“, p. 29). Taip sukuriamas semantikos laukas, kuriame subjekto „aš“ labai ryškus ir siekiantis tarpasmeniškumo, turi lanksčią tapatybę. Jis vienu metu yra simbolinė figūra ir „tiesiog žmogus“, įtakingas, bet nusižeminęs subjektas, imlus mokinys ir mokytojas.

Nesunku numanyti, kad šiuo atveju poetinė kalba laikoma aukštesniu kalbos lygmeniu, derančiu prabilti ir apie dvasios reikalus, nediskursyvinius aspektus. Tačiau gali būti ir taip, kad poezijai, Lietuvoje gan daug rašomai, bet nebūtinai daug skaitomai, kaip tik norima suteikti privilegiją literatūros žanrų olimpe. Kaip galima tai suderinti? Skaitant „Šermuonėlių mantiją“ neapleido įspūdis, kad palengva jau galime kalbėti ir apie populiariosios poezijos reiškinį lietuvių literatūroje. Pagrindiniais požymiais išskirčiau idėjinį mąstymą iškart tekstų grupėmis, knygomis, apimančiomis semantinį judesį, o ne pavieniu savarankiškai stipriu prasminiu vienetu. Taip pat pastangas rašyti „teisingų“, aktualių pažiūrų, vertybišką arba „tinkamai suprantamą“ poeziją (tiek formos, tiek turinio požiūriu). Tokį populiarų pobūdį nereikėtų suprimityvinant tapatinti su vien „gražiais žodžiais“ ar lengvais turinėliais, nekūrybiškumu. Jis kaip tik yra imlus aktualijoms, komunikacijai ir pozicijų laidininkavimui ar, kitaip sakant, subalansuota vartoti.

„Šermuonėlių mantiją“ puikiai įsivaizduoju rankose tų, kurie, kaip gerai žinomu Kaišiadorių atveju, skaitydami lietuvių poeziją mano, kad „sluoksniai, ta perkrova, tie visi vingiai, staigūs posūkiai labai blaško, vargina skaitytoją, pažeidžia pag­rindinį gero stiliaus reikalavimą – aiškumą“ (Palmira Motiejūnienė „Metų knygos rinkimai Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje“).

Nuo pradžių buvusi baugi, sukrečiančios dvasinės patirties, per save kalbėjusi R. Stankevičiaus poezija lyg pasakose tebenešioja raštelius iš anapusybės, girdi ir pastebi kiekvieną dvasios krustelėjimą.

Pastarojo meto R. Stankevičiaus stilistika atitinka neįnoringus poreikius: tapo kiek įmanoma suprantamesnė, retoriškai sufleruojanti nutylėjimą ir šūksnį, iš apyvartos nepašalinanti (ir taip nemenkinamos) eilėdaros. Kartu ji paprastutėmis schemomis (žiedinės struktūros, ciklo su apibendrinimu, grėsmingos įžangos ir viltingos pabaigos, vienijantis įvaizdis) rašoma sunkiasvorius dalykus – laikinumas ir iš jo kylanti įtampa, dabartis lyg nepaprastosios padėties metu, amžinybės apmąstymas tebėra leitmotyvas. Pasirenkami juos lydintys motyvai ne vien keliaprasmiai, bet labiausiai kolektyviniai, savotiškai folklorizuoti („Aukštai virš rugių, / Giliai po bedugnėmis“, p. 11), itin mėgstami sustiprinimai, pasiekiami ne vien intensyvumu, egzaltacija, bet ir vaizdavimo principu – visa yra guodžiančiai prasminga bei truputį švenčiau. Tad ir gauname savotišką skiautinį, sudurstytą iš visokių žanrinių, vertybinių gabalėlių, kuriuose sinkretiškai gali įsirašyti ir Breugelis, ir šv. Kazimieras, ir ugniakuras, ir skaičių magija (įvairios kombinacijos gali atsidurti ir viename tekste) – viskuo, kas atrodo prasmingai junglu, tolygiai pasitikima.

Nepaisant to, kad tvirtai suręstos struktūros „Šermuonėlių mantija“ yra reakcija ir kyla iš minėtos bend­rystės, verta pritarti Eglei Mikulskaitei, kad „rinkinyje laikas sustojęs – nei pirmyn, nei atgal“ (Eglė Mikulskaitė, „Apie daugtaškių poeziją“, in: „Literatūra ir menas“, 2017-05-19). Vien tai, kad rašomas poetinės formos, įvairios stilistikos tekstas, kalbai nebūtinai suteikia nei papildomos, nei kultūrinės saugos galios. Tad R. Stankevičiaus dialogas, jei ir yra, tai jis – silpnas. Pirmiausia tekstas veikia kaip tiesiog guodžianti saugykla, kuri įima visa, kas prasminga, gražu, nes ir gerbtina, brangintina, net jei pirmiausia konservatyvu ir tiesiog numanomo rakurso.

Tamsieji laikai, viduramžiai ar kitos alegorinės situacijos jau senokai yra išsemtos ir suplokštėjusios. Tam tikrą apogėjų jos buvo pasiekusios, kai kūrybingai įvairias paslaptis iš įtampos su gyvenamojo laiko realybe minė sovietmečiu rašę poetai, bijoję šauktis aukščiausiojo, tekstuose mylėję ir kovoję su demonais, ieškoję tam tikros patogios ir paveikios scenografijos perkelti problemas. O R. Stankevičiaus užmojai ir įsipareigojimas būti visų, nori nenori primena švelnumą, dorovę ir herojines figūras aktualizavusį Justiną Marcinkevičių. Šis signalas – tik­rai ne į gera.

Neabejoju, kad pastarasis, toks įsimenamas, buvo tik vienas ir jau atliko misiją savu laiku. Šalia jo R. Stankevičius atrodo ne itin aktualus atkūrinėtojas. „Šermuonėlių mantijoje“ prasmės išsyk nugalėtos vaizduotės, pasufleruotos kultūrinių sutarimų, tik tiražuoja visuotinį žinojimą. Be abejo, tai galėtų būti poetinis geluonis, intelektualumo sąlyga, tačiau veda į akligatvį. Lyginant su Just. Marcinkevičiumi, kuris turėjo vieningą savo poetinių simbolių sistemą, R. Stankevičiaus idėjų, programinių nuostatų valdomi tekstai ir priemonės joms pasiekti atrodo retro.

Orientacija per asmeniškumą visuotinumo link R. Stankevičiaus tekstuose nuosekliai išryškina ir kitą aspektą. Poetinė tapatybė (kiek ją būtų galima vadinti individualia) „Šermuonėlių mantijoje“ gelbstisi akcentuotu stiprios asmenybės biografiškumu ir unikalaus išgyvenimo raiška, pavyzdžiui, tiesiog stebint vystančius žiedlapius. Tai yra stabiliausia poezijos dalis, kultūrinės nuorodos tik paremia šio subjekto laikyseną. Taip nori nenori prisimeni Tomo Vaisetos atsakymus į šiųmečio „Poezijos pavasario“ anketą: „Poezijos atveju kūrėjas (neseniai mačiau, – ir tai labai atitinka bendrą nuotaiką, – kad šis žodis vis dar rašomas iš didžiosios K) tvirtai stovi centre ir neketina niekur pajudėti. Nieko nauja nepasakysiu, kad Lietuvos poezijoje per daug egocentrizmo ir per mažai noro pabūti pakraštyje (nors dažnai tai apsimestinai deklaruojama) ar bent padreifuoti iš centro į periferiją ir atgal. [...] „aš“ nėra kintantis – jis neturi daug balsų, veidų, temų, neprisiima kitų vaidmenų, neišgyvena skirtingų tikrovių, tas „aš“ tobulai sutampa su eilėraščio kūrėju, ir neįsivaizduojama, kad gali būti kitaip“ („Poezijos pavasaris 2017: almanachas“, sudarytojai Elžbieta Banytė, Neringa Butnoriūtė, Virginija Cibarauskė, Vytautas Dekšnys, Donata Mitaitė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, 2017, p. 172).

Nuo pradžių buvusi baugi, sukrečiančios dvasinės patirties, per save kalbėjusi R. Stankevičiaus poezija lyg pasakose tebenešioja raštelius iš anapusybės, girdi ir pastebi kiekvieną dvasios krustelėjimą (net jei tai paralelė su šventojo gyvenimu, tuomet ji išties iškalbi). Bet ar nujaučiami pavojai, laikai „be spalvų“ ir lieka tokiais vien tam, kad įtikintų ne jomis, o jas nustelbiančio globotojo laikysenos tikrumu? Tokia reali problema, kurią netiesiogiai iškelia R. Stankevičiaus tekstai. Bet tuo ir skiriasi nuo Just. Marcinkevičiaus. Esu tikra, kad jam pirmiau rūpėjo tie žmonės, dėl kurių rašoma.

Naujasis židinys