Olego Šurajevo komedija „Grąžinti nepriklausomybę“.

Olego Šurajevo idėją įamžinęs filmas „Grąžinti nepriklausomybę“ pirmąsyk parodytas sausio 15 d. Prie filmo scenarijaus dirbo 4 žmonės, įskaitant Olegą ir juostos režisierių Saulių Baradinską. Atkurtos Lietuvos šimtmečiui skirtas filmas gali pasirodyti kiek netradicinis, svarbią datą įamžinęs komedijos ir lengvos kritikos forma.

Jau prieš eidamas į kino salę buvau nusiteikęs kiek skeptiškai. Kelionės laiku idėja atrodo pigi ir nuvalkiota, o filmo eilutėse neradau nė žodžio, kodėl ir kaip signatarai į Lietuvą grįžo po 100 metų. Tačiau tikiu, kad šis sprendimas pasirinktas neatsitiktinai, nes paaiškinimas tiesiog nereikalingas, juk juostos esmė tikrai ne čia.

Prasidėjus filmui pagalvojau, kad kažkur tai esu matęs. Veikėjai, esantys ne savo vietoje, aplink juos besisukantys operatoriai, nejaukios situacijos ir humoras, atsiradęs dėl laikotarpio skirtumų. Tikrai matyta. Nežinau, ar atsitiktinumas, tačiau ši kino juosta labai priminė 2014-aisiais rodytą komediją „Ką mes veikiame šešėliuose“ (What We Do in the Shadows, rež. Jemaine'as Clementas, Taika Waititi). Pirmosios filmo scenos nuteikė pozityviai, nes pastaroji komedija kritikų vertinta teigiamai, taip pat įsiminė dėl šaržuojančio humoro.

Keturi Nepriklausomybės akto signatarai (Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Petras Klimas) siekia grąžinti Lietuvai nepriklausomybę. Kitaip tariant, parsivežti Nepriklausomybės aktą iš Berlyno į tėvynę. Siužetas gana greitai persikelia į kelią, t. y. tampa vienos kelionės filmu. Ir čia prasideda didžiausi pavojai, nes veiksmas yra gana ribotas, labiau priklauso nuo aktorių vaidybos ir scenarijaus, o atsižvelgiant į filmo žanrą – scenaristų humoro jausmo.

Pažiūrėjus į jų pavardes, buvo galima tikėtis tikrai skoningo humoro, būtent todėl prierašas prie filmo „komedija“ neatrodė taip gąsdinamai kaip įprastai, ypač lietuviškame kine. Čia stabtelėkime, nebereikėtų vartoti termino „lietuviškas kinas“ arba „kaip lietuviškam kinui tai visai...“. Šalys kaimynės įrodė, kad nuostabus kinas įmanomas ir neturint milžiniškų biudžetų. Todėl būtų neteisinga lietuvišką kiną vertinti kaip neįgalų, palyginti su Vakarų ar Šiaurės Europos šalių filmų kultūra. Taip, galimybės ir rinkų dydžiai skiriasi, todėl dėl techninių aspektų arba vaidmenų atlikimo linčiuoti filmų nereikėtų, tačiau netikiu, kad idėjomis negalime lygintis su kitomis valstybėmis.

Kadras iš Olego Šurajevo ir Sauliaus Baradinsko filmo „Grąžinti nepriklausomybę“.

Tik prieš penkerius metus pokštas apie Boženą ir nagų priauginimą Birmingame galėjo prajuokinti. Taip pat – ir labai „netikėtai“ užklupę juokeliai apie Lenkiją, „neveža–veža“, tradicinius „marozus“, migraciją ir t. t., visai kolekcijai pritrūko tik Mažučio krepšininko ir Berankio tenisininko. Maestro, kur tu?

Grįžkime prie esmės. Humoras ir bandymai pajuokauti gerokai nuvylė. Iš O. Šurajevo ir Manto Bartuševičiaus tikėjausi gerokai daugiau. Humoras – skonio reikalas, kaip ir visa kita pasaulyje, ypač postmodernistiniame. Ir šį faktą įrodė pusė kino salės, besijuokiančios iš kiekvieno juokelio. Tačiau kita pusė tylėjo, tarp jų – ir aš. Atleiskite, bet dabar 2018-ieji, ir filmo kūrėjai turėjo tai žinoti, juk jis skirtas valstybės šimtmečiui.

Kodėl reikėjo šį akivaizdų faktą priminti? Nes tik prieš penkerius metus pokštas apie Boženą ir nagų priauginimą Birmingame galėjo prajuokinti. Taip pat – ir labai „netikėtai“ užklupę juokeliai apie Lenkiją, „neveža–veža“, tradicinius „marozus“, migraciją ir t. t., visai kolekcijai pritrūko tik Mažučio krepšininko ir Berankio tenisininko. Maestro, kur tu?

Filmui „Grąžinti nepriklausomybę“ pritrūko tikrai gero savirefleksijos humoro, o jo čia turėjo būti, juk pagrindinė idėja paremta savirefleksijos principu. Humoro požiūriu filmas sausas, trūksta sarkazmo, save pašiepiančios ironijos. Smagu, kad bent nereikalingų ir tuščių keiksmažodžių pavyko išvengti, o šią tendenciją reikėtų saugoti, šiandien vargiai ką galima prajuokinti ištarus rusišką nešvankybę. Žinoma, galima sakyti, kad kiekvienai humoro formai savo vieta ir laikas. Su šiuo teiginiu visiškai sutinku, problema kyla tuomet, kai nebegalvojama apie turinį, kai užtenka tiesiog panaudoti klasikinius ir pabodusius, tačiau veiksmingus juokelius.

Filmą reziumuojantys žodžiai yra teisingi, paprasti ir sveikintini. Laisvė ir nepriklausomybė tikrai nesislepia Berlyno archyvuose, ji yra čia, kiekvieną akimirką su mumis, ir ką su ja darysi – priklauso nuo kiekvieno piliečio. Tai priverčia susimąstyti ir ganėtinai neblogai pateisina filmo koncepciją – į atkurtos Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį nežiūrėti pernelyg rimtai, nesipykti dėl paminklų, nemąstyti biurokratiškai. Už tai filmą turiu pagirti. Gaila, bet net ši dalis atrodo tinkama tik penktos klasės moksleiviui.

Kino spalvos gražios, rudeniškai jaukios, tačiau filmui baigiantis supratau, kad jaučiuosi pavargęs nuo jų. Kaip ir nuo aktorių vaidybos. Taip, smagu vieną sykį pakikenti dėl fakto, kad A. Smetona nesilaikė taip garsiai puoselėtų platoniškų vertybių ir pabėgo iš Lietuvos, smagu J. Basanavičių vadinti tautos tėvu, o apie P. Klimą nežinoti nieko. Tačiau problema, kai valandą ir dešimt minučių girdi ir matai tik kelis personažų motyvus, visi juokai perteikti vienu vieninteliu braižu, o patys signatarai atrodo it įstrigę 1995 metų dviejų dimensijų žaidime.

Labiausiai patiko Martyno Nedzinsko pasirodymas (filme vaidina signatarą P. Klimą). Jis vienintelis išsiskyrė iš signatarų ketvertuko, o apie mažesnius vaidmenis atliekančius aktorius neverta kalbėti, galima išvysti iš pirmo žvilgsnio atpažįstamus personažus ir jų kuriamus charakterius. Juostoje pasirodo ir žymūs Lietuvos veikėjai Remigijus Šimašius, Liudas Mažylis ir kiti, tačiau tai tik dar labiau sustiprina kino salėje sklandantį kičo kvapą.

Reziumuodamas noriu pasakyti – jaučiuosi dviprasmiškai. Ėjau į šį filmą nusiteikęs kiek skeptiškai, tačiau labai gerbdamas O. Šurajevo ankstesnius darbus, humoro jausmą. Iš kino salės išėjau nusivylęs, gavęs „bajeriukų“ rinkinį, kurį neįdedant pastangų galima rasti feisbuko veikėjų skiltyse. Kino siužetas ir pokštai atrodė tinkantys buitiniam vakarėliui, bet ne kino juostai. Pasirodė, kad scenarijus kurtas gerų draugų kompanijoje ir savimi pasitikint, tačiau virtuvės humoras šį kartą neperžengė rajono ribų ir liko nesuprastas, o žiūrovas eilinį sykį buvo nuvertintas. Idėja gera, bet ją įgyvendinti, deja, nepavyko.

Filmo anonsas: