Matto Artzo nuotr.

Atstumo mėlis yra patiriamas su metais, praleistais keliaujant. Jis ateina tada, kai jau pažįsti melancholiją, kai jau žinai netekties skonį. Pajaučiamas jis ilgesio tekstūroje ir nukeliauto reljefo įdubose, kalvose, bedugnėse ir debesuotose keterose. Jei liūdesys ir grožis yra susiję tarpusavyje, tai galbūt su branda ateina ne atsaja, bet estetikos pajauta, kuri iš dalies atperka laiko sukeltus nuostolius ir praradimus. Ir randa grožį tolyje. Kažkur kažkada išgirsta ir užstrigę atminty.

.......

Labutis, na kokie tie mano laiškai, nuobodūs gal. Buitis ir čia, katės, jų nesibaigiančios ligos. O tas dalykas – kai neprivalai niekam tarnauti, dirbti samdomo darbo – toks gana keistas reiškinys. Noro ką nors daryti yra, bet reikalo nėra. Todėl, kad viena diena nuo kitos skirtųsi, reikia ką nors susigalvoti: ar į miestą nuvažiuoti, ar kažką ypatingesnio pagaminti. Galų gale kurį nors namų kampą iškuopti.

Kompiuteriniame stalčiuke – fantastinis romanas anglų kalba, keli detektyviniai komiksai vaikams, kelios pjesės. Deja, neturiu agento. Prirašiau krūvą komentarų ir kitokių tekstų, bet Graikija iš vidaus Lietuvai šiuo metu nelabai įdomi. Kad ji – visos europinės kultūros pamatas, mažai kas beprisimena. Įdomu tik šiandienė politika ir skandalai. Laimei, nesu žurnalistė. Kita vertus, penkias knygas Lietuvoje išleidusi, nesijaučiu ir rašytoja. Nors smagu girdėti, kad bibliotekose tos knygos gerokai nuskaitytos.

Pernai žiemą Graikijoje buvo šalčiau. Užšalęs baseinas. Indrės Jonušytės nuotr.

Klausei, kaip sekasi rašyti naują. Tai va, nežinau, kas man yra. Gal esu kaip tėtis prietaringa. Knyga užsikerta dėl vienos kvailos priežasties – bijau nužudyti herojų, nes kai kurie dalykai, kuriuos aprašau, vėliau pildosi. Antroje dalyje turi būti žemės drebėjimas ir viskas sugriūti, bet irgi bijau, kad neprisikalbėčiau. Žinau, nesąmonė, bet ką daryti? Bijau... 

Buvo šilta diena. Nuvažiavom į paplūdimį, po to – prie krioklių. Grįžom, o čia, toj pačioj nedidelėj saloj, bet kalnuose – šalta, vos 10 laipsnių, audra, žaibuoja. Židinio kamine tikriausiai koks paukščių lizdas užsiliko, o ir šiaip, kai didelis vėjas, daug dūmų. Debesys nusileido ant kaimo, kai pro langą žiūri, tarsi piene įmerktas jautiesi, net už kelių centimetrų nieko nesimato. Garsai sklando debesyse visai kitaip nei per giedrą. Kažkur vestuvės, gal už 100 kilometrų kokioj kalnų koplyčioj, bet girdisi kiekvienas žodis.

Rytoj kelsimės į antrą namo aukštą. Katės gyvens apačioje. Įpratom miegoti su visomis keturiomis, bet dabar dar Smygalsiukas nori, o jis kokius 8 kilogramus, jei ne daugiau, sveria, ant kojų kai užgula toks banginis. Išrankiajai Liuliut absoliuti depresija, reikia jai jaustis ypatingai. Eilinį kartą nusprendė nebevalgyti. Radau naujų konserviukų, mažutėlaičių, be jokių druskų, apie 2 eurus kainuojančių, ir tų, kad ją kur galai, neėda. Ryte, beje, gavau naują katinuką. Atklydo pirmas ir vienintelis Minimum močiutės anūkėlis, rainas kaip Ela ir Pola, tik su Pupytės veideliu. Tai va, dabar jau šeši... O kuo toliau, tuo daugiau gali atklysti.

Be katinuko ir geros brangios keptuvės, šiandien dar gavau rankinę. Kinišką, bet tokių daugiau nemačiau. Laimingo gyvenimo guru sako, kad reikia žmogui turėti tikslų ir norų, kad ir kokie maži ar kvaili jie būtų. Kad būtum laimingas ir žvelgtum su nekantrumu į ateitį, reikia ko nors norėti. Tačiau atrodo, kad visata gauna mano žinutes gerokai iškreiptas. Atsiunčia kačiuką po kačiuko.

Kefalonia-Myrtos paplūdimys. Garuojanti žiemos jūra. Indrės Jonušytės nuotr.

Apie ateitį. Na, aš juk ligų labai bijau. Tai va, bijau. Kalbėjau šiandien su Aiste, ta, kuri Lietuvoje turi du suaugusius vaikus. Depresija. Padėt finansiškai negali. Janis išlaiko ją, padeda mažajam, bet jaučiasi ji nepatogiai. Ilgisi Lietuvos, šeimos. Nepaisydama to, turi planų planelių, visokių idėjų kalnus. Tik pinigų toms idėjoms įgyvendinti neturi.

O aš neieškau desperatiškai. Man visai normalu plaukti pasroviui. Nežinau, gerai tai ar blogai. Yra kaip yra.

Karoliui, tam, kuris Londone, irgi buvo depresija. Susirgo draugas, mylimas mašiniukas sulūžo. Tai įsigijo naują ir prabangų už 25 tūkst. svarų, važinės dabar kaip ponas. Apie nieką daugiau šiomis dienomis per skaipą ir nekalbam, tik apie tą jo brangenybę, kurią rytoj pasiims. Ir teisingai daro, 40 metų, turi gerą darbą, kodėl neleisti sau nusipirkti, ką nori. Vaikų gi nėra ir nebus, kam viskas liks?

Tai va, esame nelabai. Žinau iš idėjos, kad gyvenimo prasmė – vaikus gimdyti, karjerą daryti. Bet gal yra ir kitokia – paprasčiausiai būti? Ir džiaugtis, pavyzdžiui, tuo, kad sausio vidurys, o jau pražydo migdolai, po kelių savaičių sprogs ir magnolijos. Ar kaip sakai – visomis geromis dienomis. Nauja rankine arba nauju kačiuku. Arba geru senu filmu. Esu sužavėta 1960-ųjų „Laiko mašina“, „Daktaro Moro sala“, keliais kitais nespalvotais filmais. Orų prognozė ir toliau žada audras. Bet turim mousakos, sūrio, visokių daržovių ir vaisių. Neprapulsim.