#MeToo bangai, kalbančiai apie seksualinį moterų išnaudojimą ir priekabiavimą, pasiekus ir Lietuvą, ilgą laiką buvau tiesiog stebėtojas, kuriam ramybės nedavė du esminiai klausimai.

Pirma, esu įsitikinęs, kad teisinėje valstybėje socialiniai tinklai negali tarnauti kaip teisingumo įvykdymo erdvė. Juk tokiu atveju turėsime tik iškreiptą teisingumą, kuriame susimaišys viskas – tikri ir skaudūs liudijimai, nuogirdos, kai, suprask, apie jį daug girdėjau kalbant, anoniminiai prasimanymai, emocijos, bandos jausmas uždaruose socialiniuose burbuluose. Nenuvertinu socialinių tinklų ar apskritai interneto, nes su šių įrankių pagalba žmogus gali tikėtis lengviau būti išgirstas. Kitaip tariant, tai tėra įrankis problemai išviešinti ir taip atkreipti į ją platesnį dėmesį taip sudarant spaudimą ir tiems, kurie į šią problemą žiūrėjo pro pirštus arba jos apskritai neįžvelgė. Kai problema yra išviešinta, darbą turėtų perimti kompetentingos institucijos, kurios ne tik patikrintų, ar kaltinimai yra teisingi, tačiau ir galėtų visa tai įvertinti teisiniu bei etiniu aspektais.

Antras svarbus klausimas, kodėl visi šie išviešinimai pasipylė būtent dabar? Nemanau, kad pakanka konstatuoti, kad iki mūsų atsirito amerikietiška banga. Manau, kad tai nėra tik aidas tolimo griaustinio, kaip kad dainavo viena grupė, o veikiau dalykai, liudijantys tam tikras kultūrines slinktis. Kokios jos? Arba gal būtų tiksliau klausti taip – kokių pokyčių nuoširdžiai linkėčiau?

Kiekvienas iš #MeToo liudijimų apima dvi arba tris kategorijas žmonių – įtariamus prasikaltėlius, aukas ir dažniausiai liudininkus, kurie arba patys viską matė, arba bent jau turėjo informaciją apie tai, kas vyksta.

Kalbant apie prasikaltusiuosius, t. y. tuos, kurių kaltė bus patvirtinta, didžiausios problemos čia yra pats požiūris į moterį kaip į daiktą, sekso objektą, ir siekis pasinaudoti savo turimais galios svertais, neretai instituciniais, savo aistroms tenkinti. Blogiausia čia yra tai, kad toks žemas požiūris yra bandomas teisinti kažkokiais tauzijimais apie tai, kad meno pasaulyje viskas yra kitaip, kad čia bohema ir pan.

Kategoriškai atsisakau pasirašyti po tuo, kad skirtingoms grupėms galioja skirtingos moralės ir etikos normos. Tada turėtume susitaikyti ir su tuo, kad kalinių pasaulyje veikia savo požiūris, leidžiantis su į žemiausią kastą nustumtais asmenimis elgtis labai nežmoniškai. Skirtingos grupės kasdienybėje gali vadovautis skirtingomis normomis, tačiau tai dar nereiškia, kad jos yra teisingos ir deramos. Bažnyčios socialinis mokymas ragina regėti žmogaus asmenį kaip visumą, o ne tik kaip kažkurią dalį, pavyzdžiui, kūną, kurį kažkam užsinori turėti. Negalima susitaikyti su niekuo, kas žemina prigimtinį žmogaus orumą. Moralinės normos galioja nepriklausomai nuo to, ar šiandien pirmadienis, ar trečiadienis, ar nuo to, kuriai grupei tu priklausai.

Ir ne, gerbiamieji, problema čia nėra tai, kad kažkas čia dabar neva išsigalvojo visus tuos priekabiavimus ir tam tikrus dalykus taiko atgaline data. Ir, deja, problema yra net ne tai, kad tam tikri blogi dalykai buvo pernelyg ilgai toleruojami. Tikroji ir baisiausia problema yra ta, kad pernelyg ilgai buvo manoma, jog apskritai čia viskas yra gerai, kad jokios problemos nėra. Pikta ne tik dėl to, kad būta tokių, kuriems dėstytojaujant yra normalu miegoti su savo studentėmis, kuriems yra normalu darbiniuose santykiuose pasinaudoti savo padėtimi seksualiniams santykiams pasiekti. Pikta dėl to, kad pernelyg ilgai visa tai buvo toleruojama.

Dabar pakalbėkime apie nukentėjusias merginas. Būtų labai paprasta visas jas pavaizduoti lygiavertėmis aukomis, tačiau, deja, taip nėra. Akivaizdžiai regiu bent dvi grupes. Į vieną patenka merginos ir moterys, kurios tiesiog tapo gašlūnų taikiniu ir kuriomis buvo pasinaudota. Pikčiausia šiuo atveju yra tai, kad dažna šių merginų ne tik kad nesulaukė deramos pagalbos, tačiau net bijojo apie visa ai prabilti bijodamos būti nesuprastos. Tai vėlgi labai daug pasako apie mūsų bendrą kultūrinį lauką ir galios santykius jame.

Į kitą tuo tarpu patenka tos, kurios pasakoja apie tai, kaip kartu su dėstytoju gėrė, vėmė ir miegojo dėl to, kad norėjo užsitikrinti kokią nors protekciją, bijojo prarasti favoritės statusą, gerą pažymį. Ne, nesistengiu išbalinti munduro tų, kurie pasinaudojo savo padėtimi norėdami patenkinti savo troškimus. Veikiau noriu akcentuoti tai, kad šiuo atveju jau tikrai neužtenka vaizduoti savęs kaip paprasčiausios aukos nebandant reflektuoti ir pripažinti savo pačių paklydimų. Šiuo atveju net nereikia kalbėti apie lovos reikalus, o telieka konstatuoti viena – siekti geresnio pažymio, protekcijos, karjeros ne savo gebėjimais, o aplinkiniais keliais yra tiesiog amoralu ir taškas. Ir situacija čia nepasikeis mėginant slapstytis po aukos kauke, kai viskas kas buvo yra rekonstruojama atitinkamai siekiant įsisprausti į pasirinktą vaidmenį.

Galiausiai trečioji grupė – stebėtojai. Tai yra platesnis ratas žmonių, ir būtent jie visame šiame kontekste atlieka vaidmenį tų, kurie pateisina tam tikras praktikas, arba prieš jas sukyla. Jie kuria arba bent jau perima ir pratęsia kultūrines normas, kurios kasdienybėje vienus pasirinkimus įteisina kaip priimtinus, o kitus – kaip atmestinus. Ši grupė vėlgi nėra vienalytė. Yra joje tų, kurie turėjo ne bet kokią, o institucinę galią pakeisti situaciją, tačiau nieko nedarė net ir žinodami apie problemas. Nedarė arba todėl, kad apskritai nemanė, jog čia kažkas netinkamo, arba nenorėdami, kaip sakoma, pradėti viešo purvinių institucinių apatinių skalbimo. Visame #MeToo kontekste yra būtina kalbėti apie jų atsakomybę.

Yra ir tokių, kurie jokios institucinės galios pakeisti situacijos neturėjo, ir rinkosi arba priešintis, arba prisitaikyti, arba vėlgi nematė jokios problemos, arba dar blogiau – gašlūnus regėjo kaip sektinus vyriškumo, alfa patino, sėkmingo žmogaus pavyzdžius. Kiekvienas iš šių stebėtojų sau nuoširdžiai gali atsakyti į klausimą, kodėl pasirinko vieną ar kitą kelią ir kaip jo pasirinkimas prisidėjo prie problemos sprendimo ar jos pagilinimo.

To reikia visų pirma tam, kad kiekvienas suvoktume, jog solidari visuomenė yra tokia visuomenė, kurioje man rūpi ne tik mano paties kiemas ir mano paties našta, tačiau ir kito, ypač pažeidžiamo, silpnojo, nukentėjusiojo našta. To reikia tam, kad įsisąmonintume, jog taip, kaip buvo vakar ar yra šiandien, nebūtinai reiškia, kad tai yra teisinga ir turi būti. To reikia tam, kad suvoktume, jog tik visi kartu solidariai galime keisti mūsų kultūrinį lauką, kuriame svarbu yra ne tik popieriuje įvirtinti tam tikras normas, tačiau ir ugdyti žmonių nuostatas bei dorybes. Ne veltui rabinas Jonathanas Sacksas akcentavo, kad svarbiausias švietimo uždavinys yra ne techninių žinių, kurios šiame pasaulyje greitai sensta, perdavimas, net ne įgūdžių formavimas, o suteikimas jaunam žmogui moralinio kompaso, kuris leistų nepasiklysti kasdienybėje. Todėl ypač skaudu, kad dalis #MeToo vystosi būtent akademinėje sferoje.

Tikiu, kad visas šis vajus gali tapti pozityviu postūmiu, jei bus suvokti du dalykai. Pirma, kad problemos išviešinimas internete dar nėra sprendimas, o tik pirmas žingsnis jo link. Sprendimą turi priimti ne laikai ar šerai, o atitinkamos institucijos, kompetentingos vertinti visa tai arba teisiniu, arba etiniu požiūriu. Antra, negalima apsiriboti tik konkrečiais asmenimis ir jų tikrais ar tariamais prasižengimais. Lygiai taip pat svarbu yra kalbėti apie tai, kas darytina, kad ši pirmoji #MeToo banga būtų ir paskutinioji.