Kauno slaugos ligoninės gydytoja Inesa Poniškaitienė/Vytauto Raškausko nuotr.

Gydytoja Inesa Poniškaitienė daug prisidėjo, kad 1993 m. Lietuvoje būtų įkurta pirmoji paliatyvios slaugos ligoninė.

Šiai ligoninei medikė atidavė savo širdį ir 25 darbo metus, ji sako visuomet žinojusi, kad būtent paliatyvi medicina yra jos meilė. Su gydytoja kalbamės apie pagalbą nepagydomai sergantiems, ligoninės kasdienybę ir laimę dirbti mylimą darbą.

Kauno slaugos ligoninėje dirbate nuo pat jos susikūrimo 1993 m. Ar sunki buvo pradžia?

Kauno slaugos ligoninė įsikūrusi patalpose, kur kadaise buvo vaikų darželis, po jo – vaikų infekcinė ligoninė, o dar vėliau – aukštųjų mokyklų poliklininka. Galiausiai, kai į patalpas atsikėlėme mes, viskas buvo baisiai apleista: rūsys pilnas stiklų duženų, sienos aptrupėjusios, visame pastate paliktas tik vienas telefonas.

Tikrai nieko nebūtume galėję padaryti, net lovų ir patalynių nebūtume niekaip gavę, jei ne Lietuvos Caritas ir jo tuometinė generalinė sekretorė Albina Pajarskaitė – ji ir pasiūlė kurti ligoninę, kurioje būtų teikiama pagalba vargšams. Iš karto buvo galvojama ir apie paliatyviąją pagalbą terminaliniams ligoniams – pirmiausia tiems, kurie serga paskutinėmis vėžio stadijomis ir neuromotorinėmis ligomis, tokiomis kaip išsėtinė sklerozė.

Ar atidarę ligoninę pajutote, kad iš tikrųjų buvo poreikis paliatyviai slaugai? Ar daug buvo norinčiųjų patekti į jūsų globą?

Mus nuolat spaudė, kad kuo greičiau atsidarytume – pirmiausia tos pagalbos labai reikėjo nakvynės namų gyventojams. Kiekvieną dieną iš ten mums skambindavo ir teiraudavosi, ar dar vis negalime ligonių priimti.

Poreikis buvo ir toliau yra didžiulis, kadangi dar ir šiandien pasitaiko gydytojų, kurie nesupranta paliatyvios medicinos principų ir jų praktikoje netaiko, nors galėtų. Pavyzdžiui, mes siekiame, kad ligoniui neskaudėtų ir žinome, kad didžiausios morfijaus dozės nėra. Tik, aišku, ne iš karto reikia duoti, o po truputį. Tuo tarpu ligoninėse pasitaiko, kad žmogui, kuriam labai skauda, nesuteikiama reikiama pagalba, nes manoma, kad nebegalima daugiau morfijaus duoti.

Ir čia kalbame tik apie fizinę pagalbą, kad ligoniui neskaudėtų, bet juk yra ir kitų svarbių dalių. Paliatyvios medicinos misija, kurią mes vykdome, yra slauga, suteikiant medicininę, socialinę, dvasinę ir psichologinę pagalbą.

Jūs atliekate medicininę dalį, o kitoms trims turite specialistus?

Dvasine slauga daugiausia rūpinasi dvasinė asistentė, turime psichologę ir socialinę darbuotoją, bet ir gydytojams tenka prie daugelio sričių prisiliesti, ypač psichologinės pusės. Mes visi čia tam tikra prasme esame ir psichologai, ir socialiniai darbuotojai – kasdieniame darbe to neišvengsi, nes kiekvienas žmogus yra visuma.

Kauno slaugos ligoninė/Vytauto Raškausko nuotr.

O prieš atidarant šią ligoninę, kaip būdavo elgiamasi su nepagydomais ligoniais, kur jie būdavo guldomi?

Daugiausia gulėdavo paprastose rajoninėse ligoninėse, kai kuriais atvejais – klinikose. Pamenu, kai dar buvau šešto kurso studentė, Kauno klinikose įstrigo į atmintį vienas atvejis: gulėjo palatoje vienas visiškai į aplinką nereaguojantis ligoniukas, o sesutė pagal numatytą grafiką ateidavo jam suleisti morfijų ir iškart išeidavo. Man jau tada tai pasirodė labai baisu – kad jis visiškai vienas ten guli, ir niekas su juo nebendrauja, kad net ir artimieji jo nelanko. Bet tada juk beveik nebuvo supratimo, kas tai yra paliatyvi medicina. Dabar, po šitiek metų praktikos su sunkiais ligoniais, visa tai dar baisiau atrodo.

Ligoniai kartais net būdami komoje viską supranta ir atsimena. Kartą viešėjau Lenkijoje, 12 lovų ligoninėje, kur iš visos šalies vežami komos ištikti ligoniai. Su jiems padedančiu kunigu nuėjome aplankyti žmogaus, kuris daugiau nei pusę metų išbuvo komoje, bet atsigavo.

Kunigas ligoniui pasakė, kad buvo atėjęs jo aplankyti, kai šis buvo komos būsenos. Ligonis kunigui atsakė taip: atsimenu, kad jūs tada uždėjote man ant kaktos savo vėsią ranką, ir man buvo labai gera, nes tai buvo karšta vasaros diena. Įsivaizduokite, ligonis sakė, kad tas, rodos, paprastas gestas tądien jį labai sustiprino. Iš tiesų būna visaip, bet kartais pabudę iš komos ligoniai stebėtinai gerai viską atsimena.

Todėl mėgstu pabrėžti, kad paliatyvioje medicinoje svarbiausia yra širdis. Žinoma, žinios taip pat svarbu, bet juk žinias galima perduoti, visko įmanoma išmokyti, ir ne tiek protas, kiek širdis lemia, ar žmogus galės sėkmingai padėti mūsų ligoniams. Priimdami naują žmogų į savo komandą, kaip tik į tai ir kreipiame dėmesį: gerumą, žmogiškumą, gebėjimą atjausti ir norą padėti.

Ar sunku rasti šiam darbui tinkamų žmonių?

Esu lankiusis Belgijos švento Jono ligoninėje, kuri garsi visoje šalyje – ten ir darbuotojų atlyginimai labai dideli, ir reikalavimai darbuotojams aukšti. Konkursas į tokią darbo vietą yra didžiulis, todėl galima rinktis iš daugybės kandidatų. Tuo tarpu pas mus darbas sunkus, o atlyginimai maži, ir labai daug norinčiųjų čia dirbti nėra.

Tačiau papildoma paskata besidarbinantiems yra geras kolektyvas ir vadovė, į kurią mes visi stengiamės lygiuotis. Jai kiekvienas ligoniukas yra pats svarbiausias, ir dėl visų ji stengiasi padaryti viską, kas įmanoma. Atrodo, lyg darytų savo tėvams: jei tik reikia – ir pamaitina, ir pakelia ligonį, ir išklauso, supranta.

Net sunku nusakyti, koks svarbus mūsų darbe yra kito supratimas, atjauta jam ir netgi balso tonas kalbantis su ligoniu – jeigu tik užriksi, gali jis ir visam laukui užsidaryti savyje. Todėl guldydami ligonį stengiamės išstudijuoti jo gyvenimo istoriją, kad pažintume jį kaip asmenį ir galėtume geriau suprasti – net ir jo jausmus.

Kauno slaugos ligoninė/Vytauto Raškausko nuotr.

Toks darbas turėtų būti sunkus ir fiziškai, ir psichologiškai. Ir spaudoje neretai pasitaiko pranešimų apie ligoniams nejautrius, pervargusius gydytojus. Kaip neatbukti dirbant tokiomis sudėtingomis sąlygomis?

Kartais daugiau problemų ne dėl pačių ligonių, o dėl jų artimųjų. Man yra pasitaikę labai sunkių atvejų. Tądien mirė sunki ligonė, prie kurios budėjo dvi jos dukros, o tame pačiame aukšte staiga mirė kita moteris, kurios dukrai buvo paaiškinta, kad vėžys labai sunkus ir ligonė tikrai mirs, bet dukra niekaip negalėjo su tuo susitaikyti. O kai staiga jos mama mirė – ji pradėjo šaukti taip, kad sumaištis kilo visoje ligoninėje.

Man tuo metu reikėjo prižiūrėti mirštančią ligonę, bet sąmyšis buvo toks, kad turėjau eiti raminti mirusios moters dukterį. Pamenu, po tokios dienos namo grįžau visiškai išsekusi. Bet tikrai ne visos dienos tokios.

Čia dirbant daug būna gražių ir įkvepiančių kasdienių nutikimų. Dažnai ligonį paguldome paniurusį, nenorintį nieko veikti ir net kalbėti, ir matome, kaip per keletą dienų ar savaičių jis pasikeičia – kaip nušvinta akys.

Be galo svarbu su ligoniu užmegzti ryšį – pirmiausia tam, kad jį kuo geriau suprastume. Ir kad jis galėtų atsiverti. Kartais tam reikia ir daugiau nei mėnesio nuolatinių bandymų prieiti, bet gerumas ir noras padėti yra universali kalba, kurią visi galiausiai atpažįsta ir priima. Per šituos darbo metus aiškiai supratau, kad kiekvienas žmogus turi gerumo daigų, ir labai svarbu kaip nors prie jų prieiti, ir juos išjudinti.

Bet jeigu su ligoniu užmezgate ryšį – turėtų būti skaudi jo netektis?

Teorija moko, kad nereikėtų gydytojams prie ligonių prisirišti, bet praktikoje taip neišeina. Jei žmogus ilgai pas mus guli – tai tikrai tampa beveik šeimos nariu, ir jo mirtis, natūralu, kad sužeidžia.

Nors išlydėjau tikrai daugybę ligonių, atsimenu visus. Tai buvo įvairiausi žmonės, pradedant vyskupais, baigiant nakvynės namų gyventojais, kurie mums atskleidė savo nuostabiai geras širdis. Kiekvienas išlydėtasis buvo visiškai savitas, turintis savo nepakartojamą istoriją.

Ar tikrai niekuomet negalvojote imtis visai kitokio, mažiau sudėtingo, darbo? Ar ir šiandien esate laiminga čia dirbdama? 

Kvietė mane dirbti į firmą, žadėdami žymiai didesnį atlyginimą, bet aš tada jau žinojau, kad mano meilė yra paliatyvi medicina. Save atradau būtent čia. Jaučiu, kad čia galiu daugiausia padaryti. Ir didžiausią pasitenkinimą jaučiu būdama čia.