Personalinė Kristinos Asinus (Asinavičiūtės) tapybos darbų paroda „Akimirka“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Iki kovo 7 dienos Vilniaus dailės akademijos galerijoje „5 Malūnai“ (Malūnų g. 5) vyksta personalinė Kristinos Asinus (Asinavičiūtės) tapybos darbų paroda „Akimirka“. Ši kamerinė ekspozicija – vientisa fragmentuotų portretų serija, įtikinanti, kad anatomijos studijos teptuku gali būti poetiškos.

K. Asinus – VDA ketvirto kurso grafikos studentė. Su šios jaunosios menininkės kūryba susipažinau prieš trejus metus. Jau tada jos darbai, dalyvavę laikinų meno erdvių projekte „Link'menų“, pasirodė originalūs. Natūralu, kad tuometės pirmakursės kūriniuose dar kiek stigo meistrystės ar idėjinės brandos. Tačiau ir pirmieji blynai, ir pokalbis su autore liudijo apie jos skvarbų ir gilų žvilgsnį, smalsumą, troškimą nuolatos turtinti savo pasaulėžiūrą, augti, tobulėti, drąsą eiti sava vaga ir nesivaikyti meno mados vėjų. Visos šios Kristinos vertybinės nuostatos ir meno kalbos įvaldymas tiesiog sužiba parodoje „Akimirka“.

Menininkė Kristina Asinus (Asinavičiūtė). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Metaforiška laiko kategorija

Apsilankiusi šioje personalinėje autorės parodoje pamačiau tvirtą ir prasmingą autorės žingsnį pirmyn. Kristina nemelavo dar prieš trejus metus teigdama, kad augimo nenuilstamai reikalauja pirmiausia pati iš savęs. Parodoje „Akimirka“ matyti reiklumo sau vaisiai, potencialo išnaudojimas. Jau vien parodos koncepcija leidžia suprasti, kad Kristina neišdavė savęs, savo požiūrio į meną ir pasaulį, bet ir neleido sau stoviniuoti vietoje. Iš praėjusio interviu į naująją Kristinos kūrybą ataidi akimirkos sampratos svarba.

Anot pačios autorės, akimirka – tai tarsi laiko kategorija, esanti už laiko matavimo ribų. Šis parodos pavadinimas apima kelis kodinis teiginius, kurie padeda atrakinti Kristinos kūrybos esmę. Akimirka – tai metaforiškas laiko nusakymo kelias. Juk jokie oficialūs kvietimai į renginius (pavyzdžiui, parodų atidarymus) ar tiesiog draugų susitarimai susitikti nenaudoja akimirkos kaip laiko atskaitos taško. [Susitikime rytoj 50 tūkstantąją akimirką prie VDA...]. Taigi kertinis žodis čia – metafora.

Latentiniu pavidalu

Kristinos darbuose regime metaforinę, simbolinę, alegorinę kalbą. Tačiau filosofinės potekstės čia nėra konkrečios, vienakryptės, nėra jos ir lengvai verbalizuojamos. Intuityviai autorės įrašyti-įtapyti pamąstymai perskaitomi tokiu pat būdu. Kristinos paveikslai pažadina mintis, svarstymus, diskusijas galvoje, o ne siūlo, teigia, tvirtina. Pažadintos vizijos ir vidiniai pokalbiai net nebūtinai tiesiogiai siejasi su regima vizualine informacija, jų ryšį galbūt nurodo tik asociatyvūs, pasąmonės saitai.

Bakalauriniame darbe būtent laiko temą nagrinėjanti menininkė savo kūryboje atsisakė seniau kompozicijas trikdžiusių detalių, chaoso, ženklų sistemų. Žavėjimasis žmogaus ir gyvenimo magija, gyvybės stebuklu, gerėjimasis gamta dabar paveiksluose karaliauja implikacijos forma, latentiniu pavidalu. Dėl to Kristinos paveikslai įgyja estetinės švaros ir subtilumo. O gamta menininkei visuomet buvo ir išliko ramintoja, minčių kataloguotoja ir įkvėpėja. Kristina visuomet mieliau rinkosi klajones po miškus su užrašų ir piešimo knygele, vengė trankaus gyvenimo ritmo.

Personalinė Kristinos Asinus (Asinavičiūtės) tapybos darbų paroda „Akimirka“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Personalinė Kristinos Asinus (Asinavičiūtės) tapybos darbų paroda „Akimirka“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Atvaizdo šeimininkas

Tad natūralu, kad autorės kūryboje gausu peizažų ir portretų. Žmogus kaip gamtos dalis ir paslaptingas kūrinys visuomet jai buvo dar vienas kūrybinis prioritetas. Kristinai svarbus ir meistriškumas, meninio formų, spalvų, komponavimo žodyno įvaldymas, ir psichologinio portreto akcentas. Tad šioje parodoje susiduriame su būdingaisiais Kristinos motyvais – gamtos ir žmogaus kūno bei sielos tematika. Šį sykį regime tik vienam pirmavaizdžiui priklausančius veido ir kūno portretus.

Atvaizdo šeimininkas, neslepia Kristina, jos mylimasis ir mūza – Emilis. „Ši paroda yra įkvėpta pačios meilės. Meilės sau iš meilės kitam“, – rašo Kristina. Kalbėti apie jausmus dažais, įsileisti į privatų savo sielos gyvenimą šiuolaikinio postmodernaus, dažnai į aktualijas reaguojančio meno kontekste kaži kaip nemadinga, nepopuliaru, retrogradiška. O man gražu ir prasminga. Tikiu ir žinau, ne vienintelei man. Meilė antrajai pusei gaubia Kristinos paveikslų seriją, bet nenustelbia ir kitų jausmų bei idėjų spinduliavimo. Per Emilio veidą ir kūną Kristina prabyla apie pačią būtį.

Personalinė Kristinos Asinus (Asinavičiūtės) tapybos darbų paroda „Akimirka“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Personalinė Kristinos Asinus (Asinavičiūtės) tapybos darbų paroda „Akimirka“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Laisvės ir tikslumo sąveika

Kristina ne tik atsikratė ženklų sankaupos bagažo, bet ir ėmė improvizuoti, laisvai derinti tikslų, kruopštų piešinį su eskiziškumu, etiudiškumu. Parodos atidaryme būtent šį naujųjų Kristinos paveikslų bruožą pabrėžė ir tapytojas Paulius Juška. P. Juškai laisvumo ir tikslumo sąveika kompozicijoje – vienas pagrindinių meno kūrinio vertės kriterijų.

Įdomu, kad Kristinos paveikslai pasižymi tam tikra formaliąja panašybe į jos mokytojo P. Juškos drobes. Tačiau mokytojo įtaka nenustelbia Kristinos kūrybos estetinio ir idėjinio unikalumo. Panašybė regima tik bendrame vaizde, atmosferiniu lygmeniu. Giliau paanalizavus matyti, kad sąlyčio taškai susikuria dėl specifinės šviesotamsos, odos atspalvių kolorito.

Kristinos paveikslų laisvumą, manyčiau, daugiausia lemia jos kūrybinio akto spontaniškumas. Kristina teigė paveikslus paprastai nutapanti vienu prisėdimu. Anot merginos, po kurio laiko taisydama juos tik sugadina. Tapomi vienu kartu paveikslai tampa laike išsitęsusios akimirkos atspindžiais. Būtent dėl šio skubraus akimirkų konservavimo drobėse įsivyravo įdomus, neįprastas, žaviai keistas sąmoningai pritaikytas neišbaigtumas.

Autorinis receptas

Šis neužbaigtumas lyg ir įprastas tapyboje, tačiau pozityvaus keistumo pojūtį sukuria būtent realizmo precizikos ir džiazavimo teptuku sandūra. Ekspresionistinėje tapyboje neužtapyti drobės plotai, pasišiaušęs potėpis, linijų žaismė – kone privalomi ingredientai. O Kristina renkasi jungti fotorealistinį braižą su tik nužymėtais siluetais ir spalvų dėmėmis. Ši kombinacija man atrodo pagirtinai novatoriška, netikėta, kelianti nuostabą. Todėl iš pradžių apninka sutrikimas. Tai lyg gurmaniškas patiekalas, kurį pripažinti prireikia laiko ir pasiruošimo.

Tad Kristinos paveikslai galėtų būti neteisingai apkaltinti nedarna. Tačiau, atsikračius mintyse tūnančių klišių, šie paveikslai atsiskleidžia kaip savita autorinio recepto priešybių harmonija. Be to, dirbant ta pačia emocija ir sekant nepertrauktu tos pačios idėjos siūlu, kiekvienas iš paveikslų automatiškai tampa emociškai, idėjiškai ir estetiškai vientisas. Vientisumu pasižymi ne tik kiekvienas atskiras kūrinys, bet ir paveikslų serija kaip visuma.

Personalinė Kristinos Asinus (Asinavičiūtės) tapybos darbų paroda „Akimirka“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Erdvės specifika

Manyčiau, vienas svarbesnių parodų kokybės rodiklių – jų konceptualumas. Ypač jei tai nėra apžvalginė, retrospektyvinė paroda, skirta pristatyti autoriaus kūrybinę raidą ir/ar reprezentuoti jo universalumą. Man žinoma, kad Kristina – viena iš universaliųjų autorių, nevaržančių saviraiškos viena dailės šaka ir apskritai meno rūšimi. Grafikos studijas pasirinkusi autorė yra sukūrusi fotoinstaliacijų, taikomojo meno objektų, autorinių knygų, lakštinės grafikos kūrinių, grafinio dizaino eksperimentų. Negana to, ji veda diskusines radijo laidas ir ugdo literatūros talentą – rašo eiles, esė ir straipsnius.

Taigi džiugu, kad Kristina nusprendė nekomplikuoti parodos panoraminio vaizdo ir jai pateikti tik šiuo metu ją labiausiai užvaldžiusią mediją – tapybą. Intymiai, nuoširdžiai ekspozicijai labai gerai pasitarnauja pačios erdvės specifika. Paskiri eksponuoti skirti blokai atsikrato aštrių baltojo kubo kampų, šaltumo ir rezonuoja su parodos kameriškumu. Džiugu ir tai, kad žodžio meną praktikuojanti Kristina pastaruosiuose savo paveiksluose išvengia literatūriškumo, iliustratyvumo. Štai jos parodoje tarpsta du jos įkvėpėjai – mylimasis (Emilis) ir mylimoji (gamta). Tačiau vietoj tiesmuko gamtos vaizdavimo Kristina renkasi ją perteikti spalva.

Personalinė Kristinos Asinus (Asinavičiūtės) tapybos darbų paroda „Akimirka“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Personalinė Kristinos Asinus (Asinavičiūtės) tapybos darbų paroda „Akimirka“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Gamtinis žodynas

Vienur sintetinis, kitur prigesintas, dar kitur dumblinas, vienur nugludintas, kitur nuvarvėjęs, dar kitur – sluoksniuotas, sūkuriuojantis žalias fonas daro įtaigią aliuziją į augmenijos pasaulį. Pačiai Kristinai žalia spalva yra bendrasis gamtos simbolis. Ji pastebi ir techninį spalvinės dermės niuansą – žalia spalva kontrastuoja ir išryškina kūno paviršių. Dažnai naudojamos geltona, ochra – irgi gamtinės prigimties spalvos, keliančios smėlio, saulės spindulių asociacijas. Gamtiškai suskamba net pats kūno dalių išryškėjimas.

Vilnija linijos, vandeningi potėpiai, ir prieš akis išnyra, išauga besiilsinti galva, užmerktos akys ir ranka. Štai net aptarinėjant paveikslo turinį, sandarą ir architektoniką knieti vartoti gamtinę, dinamikos ir organikos kupiną leksiką. Net rankos siluetas primena aukštyn kojomis apverstą medį. Rankos vertikalė ir veido horizontalė tai susijungia, tai atsiskiria. Tam tikro atskirtumo pojūtį stiprina ryški linija. Tyčia paliekamas kontūras, matyt, yra atkeliavęs iš grafikos specifikos. Tačiau linijos svarba pernelyg nepiktnaudžiaujama. Linija iškerpa vaizdą, tad perteklinės linijos sugriautų vaizdo statinį.

Sielos veidrodžiai

Kristinos portretai išsiveržia iš tradicinio portreto žanro ribų. Atsisakoma ribų tarp biustinio, pusiaufigūrio ir visafigūrio portreto tipų. Daug dėmesio skiriama kompoziciniams sprendimams, drąsiai fragmentuojama, žaidžiama planais, fokusuojama. Tapybos priemonėmis prie žiūrovo priartintas veidas merkia akį. Lyg žaismingai flirtuoja, lyg merkiasi, vengdamas akinančių saulės spindulių. Šešėliavimas, blikai sukuria įtaigų trijų dimensijų įspūdį. Aiškiai jaučiamas rakursas šiek tiek iš viršaus. Veidas vėl užsimerkia ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Iš portretų sklindanti ramybė užkrečiama. Užsimerkusios, prisimerkusios akys ragina vėl prisiminti parodos pavadinimą.

Nutapomas biustas, akcentuojama krūtinė ir ant jos sudėtos rankos. Veidui atstovauja į kompoziciją patekęs smakras. Kūno korpusas pasisukęs. Tokio sudėtingo judesio fiksavimas dar kartą patvirtina apie puikius Kristinos akademinio piešimo įgūdžius. Kitame paveiksle regime ant kelių besiilsinčias rankas. Pirmame plane esantis rodomasis pirštas ištapytas taip skrupulingai, kad, rodos, liečia žiūrovo veidą. Panašus potyris laukia priėjus ir prie kito paveikslo. Sukryžiuotos, gestikuliuojančios rankos ir kone prieš akis išnyrantis pirštas. Paskutiniame paveiksle drobėse apsigyvenęs Emilis atsimerkia, tačiau akis nusuka aukštyn ir priverčia spėlioti, ką regi ir ką rodo jo sielos veidrodžiai.

Personalinė Kristinos Asinus (Asinavičiūtės) tapybos darbų paroda „Akimirka“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Tad Kristina Asinus genialiai derina tradiciją su šiuolaikybe. Čia pat sukuriama stulbinamai įtaigi iliuzija, čia pat atsisakoma mimezės, ir iliuzija demaskuojama kaip butaforija. Tam, kad patirtume šią ambivalencijos jėgą, turėtume nepagailėti laiko, stabtelėti ilgiau nei akimirką ir leisti parodos eksponatams išsiskleisti mūsų sąmonėje.