Kun. Rolandas Makrickas

Bernardinai.lt

„Matau tris esminius Vatikano paramos Lietuvos nepriklausomybei indėlius: visame pasaulyje organizuotą rinkliavą Lietuvai 1917-aisiais, nepriklausomybės nepripažinimą remiantis 1917 metų gruodžio 11 dienos deklaracija, ypač turint mintyje, kad Lietuvos Tarybos delegacija Berlyne 1918 m. kovą atvyko priimti nepriklausomybės pripažinimo iš kaizerinės Vokietijos pagal minėtą deklaraciją, ir Vilniaus vyskupo, kuriuo tapo palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, skyrimą nepasiduodant lenkų tautybės tikinčiųjų bei politikų spaudimui“, – kalbėdamas apie Vatikano diplomatiją Lietuvai ypač svarbiu laikotarpiu konstatavo monsinjoras Rolandas Makrickas, šiuo metu pats tarnaujantis Šventojo Sosto diplomatu. 

Anot monsinjoro, Vatikano archyvuose gausu medžiagos, susijusios su Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo siekiu 1918 metais. Pats R. Makrickas magistrantūros studijas Romoje pradėjo dar 1995 metais, tačiau kardinolo Audrio Juozo Bačkio kvietimu jas nutraukė ir grįžo tarnystei į Lietuvą. Studijas pavyko atnaujinti 2001-aisiais ir po metų buvo paskelbta žinia, jog Vatikano archyvai atveria Pirmojo pasaulinio karo fondą. Visas šis fondas buvo atvertas 2003-iaisiais, kai buvo sudarytas ir naujas katalogas. „Aš pirmąjį magistro darbą rašiau apie Lietuvos krikščionėjimo istoriją, tai reiškia daugiau apie viduramžių laikus. Tačiau, kai pamačiau, kad atveriami Pirmojo pasaulinio karo fondai, nusprendžiau paieškoti bent keleto su Lietuva susijusių dokumentų. Buvo smalsu patyrinėti, ką Vatikanas tuo metu žinojo apie Lietuvą, kokios istorinės aplinkybės bei politinės peripetijos aiškėja iš šiame archyve saugomų dokumentų. Apaštalinės nunciatūros Miunchene fonde atradau labai daug įdomios istorinės medžiagos“, – prisiminė monsinjoras. Tačiau apie viską iš eilės.

Išskirtinis dėmesys, pasitarnavęs ne tik finansiškai 

Kaip pasakoja kun. R. Makrickas, 1916 metų pabaigoje, kai siaubingas karas, kurio frontas net dukart persirito per Lietuvą, padarė milžinišką žalą Lietuvos žmonėms, Įvairios lietuvių organizacijos kreipėsi į popiežių Benediktą XV prašydamos pagalbos. Popiežius tik trims valstybėms – Belgijai, Lenkijai ir Lietuvai – organizavo rinkliavą viso pasaulio mastu. Rinkliava Lietuvai prasidėjo 1917 metų vasario 10 dieną. 

„Galite įsivaizduoti, kad Lietuvos vardas buvo minimas visame pasaulyje, kiekvienoje vyskupijoje bei parapijoje. Parama buvo ne tik materialinė, bet ir ne mažiau moralinė. Buvo ne tik surinkta apčiuopiama pagalba Lietuvos žmonėms, tačiau ir praktiškai visame pasaulyje pirmą kartą pradėta kalbėti apie Lietuvą. Per Lozanoje veikusį komitetą, kuriam vadovavo prelatas Konstantinas Olšauskas, visos surinktos lėšos būdavo pervedamos į Vilnių“, – pasakoja monsinjoras. Anot jo, stebina tai, kad Lietuvoje apie tai praktiškai nėra kalbama nesuvokiant, koks svarbus buvo šis įvykis Lietuvai. R. Makrickas vardina valstybes, kuriose buvo renkami pinigai Lietuvai padėti – JAV, Airija, Meksika, Kanada, Brazilija, Nikaragva, Indija, Peru, Anglija, Portugalija, Mauricijaus salos ir t. t. Galime neabejoti, kad daug žmonių tose valstybėse apskritai pirmą kartą išgirdo Lietuvos vardą. 

„Prasidėjus lėšų rinkimui, lenkų tautybės Lietuvos politikai pasiskundė Vatikanui, kad Lietuvių komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti žmonėms, kuriam tuo metu vadovavo A. Smetona, gautus pinigus naudoja ne tik nukentėjusiems žmonėms padėti, bet ir kurti valstybės institucijas. Jie protestavo prieš tai, kad pinigai yra naudojami politiniams tikslams“, – teigia Vatikano diplomatijoje dirbantis monsinjoras. Jo pastebėjimu, Šventasis Sostas privalėjo reaguoti ir nutarė toliau pinigus siųsti per Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių. R. Makricko teigimu, faktai iš tiesų rodo, kad dalis lėšų tikrai buvo panaudotos valstybinėms institucijoms kurti, o tai reiškia, kad taip buvo kuriami mūsų nepriklausomos valstybės pamatai. 

„Pažvelkime kad ir į Vilniaus konferenciją, vykusią 1917 metų rugsėjį. Ji prasidėjo šv. Mišiomis Vilniaus katedroje, kurioje po daugelio metų skambėjo lietuviškas pamokslas. Tada Jonas Basanavičius pasakė kalbą apie tai, kad Lietuva, kuri buvo išbraukta iš pasaulio žemėlapio, po ištiso amžiaus vergovės atsikelia ir siekia atgauti tinkamą sau vietą laisvų Europos šalių šeimoje. Ir tada iškart yra kalbama apie popiežiaus inicijuotą rinkliavą, siunčiamos padėkos telegramos Benediktui XV. Paskui ir A. Smetona jau pats asmenišku laišku dar dėkojo popiežiui už šią rinkliavą“, – pasakoja R. Makrickas ir pabrėžia, kad visa tai privalo būti įtraukta į mūsų istorinį naratyvą, kuris be šių svarbių detalių yra nepilnas. 

Išmintingas nepripažinimas 

Kalbėdamas apie Lietuvos nepriklausomybės skelbimo peripetijas, monsinjoras ragina atsižvelgti į visos tuometinės Europos kontekstą. Vyksta karas, Lietuva yra Vokietijos įtakoje, tiksliau tariant, esame okupuoti. Po 1917 metų Vilniaus konferencijos ima veikti Lietuvos Taryba. Jos tikslas buvo keli Lietuvos visiškos nepriklausomybės klausimą.

Tačiau Vokietija tokiems siekiam nebuvo palanki manydama, kad karo sėkmė vis dar tebėra jos pusėje, o Lietuva turėtų išlikti jos įtakoje“, – teigia R. Makrickas.

Anot jo, lūžis įvyksta tuomet, kai karas atsiduria aklavietėje, ir Vokietija 1917 metų pabaigoje pareiškia norinti pradėti derybas bei siekti paliaubų su Rusija. Būtent tada, Vatikano diplomato teigimu, Vokietijai tapo palanku kalbėti apie tai, kad tos šalys, kurios ribojasi su Rusija, turėtų tapti nepriklausomos ir derybose su Rusija apie jas jau nebebūtų diskutuojama. 

Tada Lietuvos Taryba 1917 metų gruodžio 11 dieną paskelbė pirmąją Nepriklausomybės deklaraciją. Tačiau ji, anot monsinjoro, turėjo keturis Lietuvai itin nepalankius punktus: „Lietuva turėjo sudaryti sutartį su Vokietija dėl muitų sistemos, dėl pinigų, pašto ir kariuomenės. Buvo kalbama apie bendras Lietuvos ir Vokietijos institucijas, kurios būtų smarkiai susaisčiusios Lietuvą. Minėta nepriklausomybės deklaracija buvo labai skrupulingai derinama su vokiečių valdžia, ir tai parodo vien tas faktas, kad šis dokumentas egzistuoja tik vokiečių kalba.“

R. Makrickas pabrėžia, kad ši Gruodžio 11-osios deklaracija nebuvo vienodai palankiai sutikta ir pačių Lietuvos Tarybos narių, nes esą labiau simpatizuojantys socialistinei minčiai nebalsavo už ir netgi paliko Tarybą. 

Vokiečiai, Vatikano diplomato teigimu, nebuvo patenkinti, kad dokumentas nebuvo priimtas vienbalsiai, ir iš pat pradžių net dvejojo, ar apskritai pripažinti Lietuvą. Vis dėlto jų laukė Taikos konferencija ir derybos su Rusija. „Tada lietuviai, matydami, kad pripažinimas sunkiai skinasi kelią, nusprendė suvienyti suskilusią Lietuvos Tarybą ir skelbti dar vieną nepriklausomybės aktą. Taip ir gimė Vasario 16-osios aktas, kuriame deklaruojama visiška Lietuvos nepriklausomybė nuo visų ryšių su kitomis valstybėmis ir yra atkuriama kaip laisva valstybė, kurios valdymo formą nulems Steigiamasis Seimas. Taip buvo stengiamasi paspausti vokiečių valdžią“, – pasakoja mons. R. Makrickas pridurdamas, kad iš tiesų vietinis vokiečių karo administratorius telegramoje į Vokietiją išreiškė nuogąstavimą, kad Lietuvos Taryba radikalizuojasi ir skelbia Vokietijai nepalankų nepriklausomybės aktą.

Kadangi Vasario 16-osios aktas/nutarimas Vokietijai buvo visiškai nepriimtinas, nuspręsta pripažinti Lietuvą pagal Gruodžio 11-osios deklaraciją. Vokiečių administracija paskelbė, kad kovo 23 dieną bus priimta Lietuvos delegacija ir taip bus suteiktas nepriklausomybės pripažinimas. R. Makrickas pasakoja, kad Lietuvos Tarybos delegacijai vadovavo A. Smetona, nors skelbiant Vasario 16-osios nutarimą pirmininkas buvo J. Basanavičius. 

„Vatikano archyvuose yra visas aplankas dokumentų apie tai, kas vyko Lietuvos delegacijai atkakus į Vokietiją. Lietuviai prašo nepriklausomybės pagal Gruodžio 11-osios aktą, vyksta jos pripažinimas, tada rengiami diplomatų pusryčiai, kuriose skamba sveikinimo kalbos, o A. Smetona pasidžiaugia ir dėkoja už nepriklausomybės pripažinimą. Tada kalba Vokietijos valdžios Lietuvoje viršininkas, pasveikinęs Lietuvą su naujai gimusia valstybe. Po to seka tostai, A. Smetona susitinka su spaudos atstovais, kurie supažindinami su sąlygomis, kuriomis pripažįstama Lietuva. Pabrėžta, kad Lietuva ketina atsikurti kaip monarchija. A. Smetona dar priduria ir kelis svarbius dalykus akcentuodamas, kad Lietuva nesieks turėti nacionalinę bažnyčią ir liks, kaip pareiškė, Romos Katalikų Bažnyčios įsčiose. Tiesa, jis pabrėžė, kad Lietuva kaip ir Vengrija sieks turėti savo primatą taip užsitikrindama kardinolo buvimą Lietuvoje“, – pasakoja R. Makrickas. 

Jo teigimu, po to Lietuvos delegacija nusiuntė padėkos telegramą ir Vokietijos imperatoriui, kuris į tai atsakė pasidžiaugdamas, jog istorija bus tęsiama kartu ir Lietuva amžinai liks Vokietijai artima valstybė. Ir galiausiai ateina svarbi akimirka, kai Lietuvos delegacija išsiuntė laišką popiežiškajam nuncijui Miunchene prašydama, kad Šventasis Sostas pripažintų Lietuvą pagal 1917 metų Gruodžio 11-osios deklaraciją. Laiškas buvo perduotas Apaštalinei nunciatūrai Miunchene, kuri viską persiuntė į Vatikaną. „Buvo gautas atsakymas, kad tokiomis sąlygomis, kokiomis Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, Šventasis Sostas to paties padaryti negali. Motyvuota tuo, kad tai tėra dalinė nepriklausomybė, paliekanti Lietuvą Vokietijos įtakoje. Buvo pabrėžta, kad tos sąlygos yra labiau naudingos ne Lietuvai, o Vokietijai. Šventasis Sostas pareiškė, kad pripažins Lietuvos nepriklausomybę tada, kai tam bus jai palankios sąlygos. Romos kurijos dokumentuose yra paaiškinama, kad Šventasis Sostas tuo metu pripažino Suomijos nepriklausomybę būtent todėl, kad ne tik Vokietija, bet ir Anglija su Prancūzija pripažino šią šalį“, – pasakoja mons. R. Makrickas.

Anot jo, vieni teigia, kad tai buvo Lietuvos atžvilgiu nedraugiškas Šventojo Sosto gestas. Tačiau, pabrėžia jis, iš tiesų tai buvo toliaregiškas ir objektyvus Lietuvos situacijos įvertinimas: „Jei Vatikanas tuo laiku būtų pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę pagal Gruodžio 11-osios deklaraciją, tai, ko gero, juo būtų pasekusios ir kitos Europos valstybės, ir tai būtų mus palikę Vokietijos įtakoje ir be visiškos nepriklausomybės.“ R. Makrickas priduria, kad yra mąstančių, kad Vatikanas iš tikrųjų nepripažino Lietuvos nepriklausomybės paklausęs lenkų politikų pusės, kuri buvo nepalanki savarankiškos Lietuvos atsikūrimui. Tačiau dokumentai, anot jo, viską paneigia. Priešingai, dokumentai atskleidžia, kad tai buvo rūpestingas Lietuvos apsaugojimas nuo per didelės Vokietijos įtakos. Kad suvoktume tokio žingsnio svarbą, reikia tik įsivaizduoti, kas būtų nutikę tokiu atveju, jei karas būtų pakrypęs Vokietijai naudinga linkme. Tada tikrai būtume likę priklausomi nuo Vokietijos valios. 

„Be to, tuo laikotarpiu visu aktualumu iškilo ir monarchijos klausimas. Lenkija buvo paskelbusi nepriklausomybę ir norą atkurti Lenkijos karalystę. Ką tai reiškia turint omenyje, kad Lenkijos karalius visada turėjo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kunigaikščio titulą? Einant tokiu keliu, Lietuva rizikavo tiesiogiai patekti ir į Lenkijos įtaką“, – konstatuoja Šventojo Sosto diplomatas. Anot jo, čia Lietuvai padėti mėgino Vokietijos Reichstago narys, krikščionis demokratas Matthias Esbergeris, palaikęs gerus ryšius tiek su apaštaliniu nuncijumi Miunchene, tiek su dešiniųjų pažiūrų Lietuvos Tarybos nariais: „Jis padėjo Lietuvai surasti vieną Vokietijos karališką giminę iš Bavarijos, kurią jis nuncijui ir Lietuvos Tarybai siūlė kaip tą, kurios atstovas galėtų užimti Lietuvos monarcho poziciją taip siekiant išvengti galimybės, kad Lietuva atsidurtų kitos valstybės monarchijos įtakoje. Tačiau šiuo atveju kilo pavojus iš Saksonijos, nes iš ten buvo kilęs Vokietijos imperatorius, kuris turėjo sūnus, galėjusius tapti Lietuvos valdovais. M. Esbergeris bandė visaip įrodyti, kad jo siūloma kilminga šeima yra visaip susijusi su Lietuva ir tos gijos siekia net Mindaugo laikus. Taigi naujam monarchui net buvo parinktas Mindaugo II vardas.“ Wilhelmas von Urachas, anot R. Makricko, net parašė laišką popiežiui prašydamas palaiminimo savo naujai misijai Lietuvoje. Popiežius jam atsakė pasirašytu laišku, kuriame suteikiamas apaštalinis palaiminimas ir prašoma, kad naujasis karalius rūpintųsi to krašto žmonių gerove. Vis dėlto galiausiai Lietuvai neprireikė nei naujo karaliaus, nei apskritai Vokietijos globos. Šventojo Sosto taktika neskubėti pripažinti Lietuvos remiantis Gruodžio deklaracija pasirodė buvęs išmintingas žingsnis, vėliau leidęs mums siekti nepriklausomybės įtvirtinimo jau remiantis Vasario 16-osios aktu.

Išmintingas vyskupo pasirinkimas 

Svarbų Lietuvai vaidmenį Šventasis Sostas atliko ir sprendžiant Vilniaus vyskupo skyrimo klausimą. Apaštalinis administratorius Michalkiewiczius buvo priverstas atsistatydinti, nes, monsinjoro teigimu, įsivėlė į labai nemalonias lenkų ir lietuvių politikų bei dvasininkijos intrigas, aiškiai palaikydamas lenkiškąją pusę: „Vokiečiai to taip pat negalėjo pakęsti, ir jis iš pradžių buvo deportuotas, o po to atsistatydino. Vilniaus vyskupo sostas buvo labai opus klausimas, svarbus ne tik Bažnyčiai bei ir atsikuriančiai Lietuvos valstybei.“

Čia, anot R. Makricko, daug pasitarnavo objektyvus ir toliaregiškas būsimojo popiežiaus, o tuomet popiežiaus atstovo Vokietijoje Eugenio Pacelli žvilgsnis į Lietuvos įvykius nepasiduodant kurios nors vienos grupės spaudimui ir peršamai pozicijai. Pasak monsinjoro, Vilniaus vyskupo, kuriuo tapo palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, skyrimas buvo tikrai Lietuvai labai išmintingas bei palankus Apaštalų Sosto žingsnis. 

Tad Vatikano archyvai, kurie Lietuvoje, deja, dar nėra gerai žinomi, yra paskata naujai pažvelgti į tam tikrus svarbius Lietuvos įvykius bei valstybingumo įtvirtinimo klausimus nepasiduodant tam tikroms iš praeities mus pasiekiančioms ir nuolat kartojamomis istorinėms klišėms. Vatikano slaptojo archyvo fondai kartu su Vasario 16-osios nutarimo originalu iš Berlyno archyvo į Lietuvą atkeliavusiais svarbiais dokumentais ir kitų šalių archyviniais fondais padės plačiau bei kitu rakursu pažvelgti į šimtmečio senumo įvykius ir juos naujai įvertinti.