Lietuvos liaudies buities muziejuje atkurta Sasnavos senoji bažnyčia. Inos Dringelytės nuotr.

Jau trečią kartą grįžtu prie temos apie Lietuvos liaudies buities muziejuje atkurtą Sasnavos senąją medinę bažnyčią. Atsirado tarsi poreikis atsiskaityti, papasakojant skaitytojams apie nuveiktus darbus. Tiesa, šį kartą informaciją kiek užvėlinau ir ji tapo gal nebe tokia aktuali, tačiau tuomet tai tebūnie praėjusių, 2017, metų, skirtų muziejaus miestelyje atkurtos Sasnavos senosios bažnyčios 200 metų sukakčiai, apžvalga ir apibendrinimas. Ir pasakojimas apie netikėtumą, laukusį baigiamajame restauravimo projekto etape.

Praėjo beveik dveji metai nuo pirmojo mano straipsnio „Sasnava–Rumšiškės: „Vaikeliai, sugrįžau namo“ ir šiek tiek daugiau nei metai nuo antrojo „Truputėlis romantikos – atpildas už restauratorių kasdienybę“, kuriuose rašiau apie daug ką: apie muziejuje atkurtos bažnyčios ir į ją sugrąžintų dviejų autentiškų altorių istoriją, apie netikėtą trečiojo altoriaus, laikyto prarastu, suradimą Liubavo bažnyčioje, apie muziejuje 2015 m. pradėtą įgyvendinti Lietuvos kultūros tarybos lėšomis finansuojamą tęstinį trijų etapų restauravimo projektą, kurį įvykdžius turėjo būti deramai sutvarkyti senieji Sasnavos bažnyčios altoriai.

Lietuvos liaudies buities muziejuje atkurta Sasnavos senoji bažnyčia. Inos Dringelytės nuotr.

Prieš metus pristačiau ir sėkmingai įveiktus I ir II restauravimo projekto etapus. Tuo metu iki 2017 m. rudens, kai ruošėmės minėti muziejuje atkurtosios bažnyčios 200 metų sukaktį, buvo likęs geras pusmetis. Tęstinio projekto sumanytojų ir vykdytojų tikslas buvo šią garbingą sukaktį paminėti užbaigus svarbiausių bažnyčios eksponatų – altorių – restauravimą. Taigi ar muziejininkams ir restauratoriams pavyko įgyvendinti savo planus ir sėkmingai užbaigti pradėtus darbus?

Lietuvos liaudies buities muziejuje 2017 m. rugsėjo 7 d. vykusi turininga šventė ir mokslinė konferencija, skirtos muziejaus miestelyje atkurtos Sasnavos senosios bažnyčios 200 metų sukakčiai, į šoną kiek nustūmė informaciją, kad prieš pat bažnyčios jubiliejaus šventę buvo suspėta sėkmingai įgyvendinti tęstinio trijų etapų restauravimo (konservavimo) projekto III etapą, užbaigusį Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „LLBM bažnyčios Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Jurgio altorių retabulų restauravimas 2015–2017 m.“, skirtą deramai sutvarkyti du autentiškus šios bažnyčios altorius.

Iškilmingas LLBM atkurtos Sasnavos senosios bažnyčios 200 metų sukakties minėjimas. Koncertuoja kvartetas „Regnum musicale“ (2017 m. rugsėjo 7 d.). J. Jakštaitės nuotr.

Baigiamajame, III, projekto etape buvo likęs didžiojo Švč. Mergelės Marijos (buv. Švč. Trejybės) altoriaus retabulo tvarkymas, jo pirminio silueto ir antro tarpsnio atkūrimas, ir šis etapas žadėjo būti pats įtempčiausias ir sudėtingiausias. Pirma: buvo planuojamas neilgas, bet labai intensyvus darbų atlikimo grafikas – vos trys mėnesiai (nuo gegužės mėnesio pabaigos, kai paaiškėjo projekto finansavimas iki rugsėjo, kai laukė muziejuje atkurtosios bažnyčios iškilmingas 200 metų sukakties minėjimas), tad atsižvelgiant į tai ir realiai vertinant ribotas finansavimo galimybes buvo suplanuotas II etape visiškai pasiteisinęs variantas – altoriaus retabulo konservavimas nepašalinant uždažymų, bet su daliniu atkūrimu, atstatant prarastas drožybines detales.

Antra: šį kartą restauratoriams teko sudėtingesnė užduotis nei tik konservuoti retabulą, reikėjo atkurti pirminį didžiojo altoriaus siluetą ir ekspozicinį vaizdą, atstatant jo antrą tarpsnį, kurio jis neteko, kaip naujai išsiaiškinta, 1961 m., iš Sasnavos naujosios (dabartinės) bažnyčios jį perkėlus į nedidelę gretimos Patilčių parapijos bažnytėlę, kur jam netilpus jis buvo pažemintas, nuardžius viršutinį skydą, dalį jo detalių ir palikus tik iš dalies sumontuotą viršų.

Taip sukūrimo metu (apie 1877 m.) atrodė Sasnavos senosios bažnyčios didžiojo Švč. Trejybės altoriaus retabulas su originaliu tituliniu paveikslu (dabar LLBM atkurtosios bažnyčios didysis Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu altorius). Vizualizacijos autorius – aukščiausios kvalifikacinės kategorijos polichromuoto medžio restauratorius Rolandas Vičys (2017 m.).
Didysis altorius muziejuje atkurtoje bažnyčioje su naujuoju tituliniu paveikslu – E. Kniūkštaitės „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu“, tačiau dar be atstatyto antrojo tarpsnio (2011 m.). Inos Dringelytės nuotr.
Taip dabar atrodo didysis altorius, jį konservavus ir atkūrus jo viršutinį tarpsnį, panaudojant autentiškas išlikusias detales (LLBM, 2017 m. rugsėjis). Inos Dringelytės nuotr.

Su pusiau nuardytu viršutiniu tarpsniu didysis altorius Patilčių bažnyčioje išbuvo iki 2009 m., kai buvo grąžintas namo – į muziejuje atkurtą Sasnavos senąją bažnyčią. Laimė, trūkstamos didžiojo altoriaus antro tarpsnio detalės buvo surastos Sasnavos dabartinės bažnyčios koplyčioje, prikaltos atsitiktinėse vietose prie kito senojo, Šv. Jurgio, altoriaus, dabar stovinčio muziejuje atkurtos bažnyčios koplyčioje ir konservuoto projekto II etape. Detalės buvo blogos būklės, aplūžusios, aptrupėjusia, ryškia (ankstesne) nei dabartinė didžiojo altoriaus polichromija, tad buvo išvežtos į LDM P. Gudyno restauravimo centrą tyrimams.

Vykdant tęstinio projekto III etapą, pasinaudota ir dar viena II etapo patirtimi: buvo atidengti ir palikti žvalgomieji zondai, atskleidę autorinės polichromijos išlikimo kiekį bei būklę ir leidę sukurti informatyvias vizualizacijas, kuriose galima matyti retabulo polichromijos sluoksnius ir pirminį maždaug 1877 m. retabulo spalvinį vaizdą.

Restauravimo (konservavimo) projekto III etapo užduotis sėkmingai įveikė ankstesnius du etapus įvykdžiusi LDM P. Gudyno restauravimo centro restauratorių komanda: jai vadovavusi polichromuoto medžio restauratorė ekspertė, VDA Paminklotvarkos katedros dėstytoja Greta Žičkuvienė; šios katedros docentas, aukščiausios kvalifikacinės kategorijos molbertinės tapybos restauratorius Linas Lukoševičius ir aukščiausios kvalifikacinės kategorijos polichromuoto medžio bei I kategorijos molbertinės tapybos restauratorius Rolandas Vičys. Kaip ir ankstesniame projekto etape, taip ir šiame R. Vičys parengė didžiojo altoriaus retabulo pirminės polichromijos ir polichromijos sluoksnių vizualizacijas. Paaiškėjo, kad didžiojo altoriaus ir praėjusiais metais konservuoto Šv. Jurgio altoriaus pirminės polichromijos sluoksniai yra identiškos – šviesiai žalios – spalvos.

Taip dabar atrodytų didysis altorius, atidengus jo pirminę polichromiją. Vizualizacijos autorius – R. Vičys (2017 m.).
Didžiojo altoriaus retabulo polichromijos sluoksnių vizualizacija. Autorius – R. Vičys (2017 m.).

Pagal griežtą darbų atlikimo grafiką buvo atliktos visos užsibrėžtos užduotys: drožybinės retabulo dalys nuvalytos, dezinfekuotos, mediena ir byranti polichromija sutvirtintos, išdrožti ir primontuoti trūkstami drožybos fragmentai, atliktos jau minėtos autentiškos polichromijos paieškos pasitelkus žvalgomuosius zondus. Nors buvo planuota išmontuoti tik atskiras altoriaus dalis, prasidėjus darbams paaiškėjo, kad teks išardyti visą altorių: atkuriant antrą tarpsnį, altorius gerokai paaukštėjo, tad buvo ieškoma sprendimo, kaip jį sutalpinti esamoje erdvėje – išardyta altoriaus pakyla, pažeminta mensa ir net svarstytas nedidelio bažnyčios lubų plotelio išardymas ir pakėlimas virš atkurto retabulo antro tarpsnio, tačiau to neprireikė, ir altorius idealiai įsiterpė iki pat lubų galinėje presbiterijos sienoje.

Apskaičiuojant aukščius restauratoriams talkino ir altoriaus pertvarkymo projektą parengė muziejaus Architektūros skyriaus vedėjas R. Aranauskas. Pagaliau buvo išspręstas ir teisingas altoriaus retabulo pastatymas, už mensos suprojektavus papildomą, platesnę už mensą plokštę, ant kurios gražiai atsistojo plačiausia altoriaus retabulo dalis.

Galutinai altorius buvo sumontuotas likus vos kelioms dienoms iki muziejaus miestelio bažnyčios jubiliejaus šventės, o rezultatas maloniai nustebino ir nudžiugino pirmiausia pačius projekto vykdytojus. Stabilizavus blogą altoriaus retabulo būklę ir atkūrus ekspozicinį jo vaizdą buvo išsaugotas dar vienas reikšmingas XIX a. 8 deš. Užnemunės neobarokinių altorių pavyzdys, reikšmingas LLBM eksponatas ir svarbiausias muziejuje atkurtos Sasnavos senosios bažnyčios interjero elementas. Muziejininkų ir restauratorių džiaugsmui savo pirminį siluetą, antrą tarpsnį ir proporcijas atgavęs, išpuoštas ir žalumynais apipintas – taip didysis altorius pasitiko rugsėjo 7 d. šventės svečius.

Nuardytos didžiojo altoriaus antrojo tarpsnio detalės, rastos prikaltos Šv. Jurgio altoriuje Sasnavos dabartinės bažnyčios koplyčioje (2017 m.). R. Vičio nuotr.

Muziejuje atkurtosios bažnyčios 200 metų sukakties proga surengtoje mokslinėje konferencijoje restauratorių komandos paruoštą bendrą pranešimą apie viso trijų etapų restauravimo (konservavimo) projekto įgyvendinimą, iššūkius ir pasiektus rezultatus perskaitė tęstinio projekto vykdymo vadovė Greta Žičkuvienė. Buvo pademonstruotos ir R. Vičio atliktos didžiojo altoriaus retabulo pirminės polichromijos ir polichromijos sluoksnių vizualizacijos.

Taip altorių restauravimo (konservavimo) projekto sumanymo ir realizavimo komanda įgyvendino dar 2014 m. rudenį užsibrėžtus tikslus: iki 2017 m. rugsėjo mėn., kai LLBM buvo paminėta atkurtosios Sasnavos senosios medinės bažnyčios 200 metų sukaktis, buvo atlikti abiejų altorių retabulų ir jų tapybos tyrimai, šie retabulai konservuoti, atkurtos prarastos drožybinės jų detalės, atstatytas didžiojo altoriaus antras tarpsnis, restauruotas Šv. Jurgio paveikslas, o mokslinėje konferencijoje išsamiai atsiskaityta už per trejus metus atliktus visus LKT finansuoto projekto trijų etapų darbus.

Darbinis restauratorių pasitarimas, atkuriant didžiojo altoriaus antrą tarpsnį (LLBM, 2017 m. vasara). Inos Dringelytės nuotr.

Aukščiausios kvalifikacinės kategorijos polichromuoto medžio ir I kategorijos molbertinės tapybos restauratorius Rolandas Vičys. Inos Dringelytės nuotr.

Aukščiausios kvalifikacinės kategorijos molbertinės tapybos restauratorius Linas Lukoševičius (LLBM, 2017 m. vasara.). Inos Dringelytės nuotr.
Darbuojasi polichromuoto medžio restauratorė ekspertė Greta Žičkuvienė (LLBM, 2017 m. vasara.). Inos Dringelytės nuotr.

Vis dėlto sklandžiai vykęs III restauravimo (konservavimo) projekto etapas atnešė netikėtumų ir užminė mįslę. Netikėtumas laukė didžiajame altoriuje. Jau minėjau Patilčių bažnyčioje 1961 m. nuardytą didžiojo altoriaus viršų, kurį ir atkūrėme baigiamajame projekto etape. Išardymo metu buvo prarastas ir didysis antro tarpsnio Nukryžiuotasis, matomas archyvinėse nuotraukose, jo kryžius buvo gerokai sutrumpintas, o ant jo Patilčiuose atsirado kitas Nukryžiuotasis. Kur yra originalas – nežinome, tiesą pasakius, jo ir neieškojome. Tai nėra paprastas uždavinys, nes senose nuotraukose tematome jo siluetą ir tik tai, kad jis maždaug trečdaliu didesnis už dabar altoriuje esantį. Na, o štai tas kitas altoriuje nuo 1961 m. esantis Nukryžiuotasis pasirodė su paslaptimi.

Į tai, kad Patilčių bažnyčioje antrame altoriaus tarpsnyje esanti aliuminio pudra dažyta Nukryžiuotojo figūra išraiškingos, kiek stilizuotos plastikos ir profesionali, atkreipiau dėmesį dar 2009 m., kai buvo ardomas altorius Patilčiuose ir pervežamas į LLBM, tačiau detaliau tyrinėta ir nuo kryžiaus nuimta ji nebuvo. Tvarkydami didįjį altorių 2017 metų vasarą restauratoriai tai padarė ir užminė intriguojančią mįslę: pasirodė, kad Nukryžiuotasis ir signuotas, ir datuotas. Pirmo įspūdžio pagauta pasakiau, kad žinau, kas jį padarė. Ir šis įspūdis manęs nepalieka iki šiol.

Didžiojo altoriaus Nukryžiuotasis (LLBM, 2017 m. vasara.). Inos Dringelytės nuotr.
Mįslę užminęs didžiojo altoriaus antro tarpsnio Nukryžiuotasis (LLBM, 2017 m. vasara.). Inos Dringelytės nuotr.
Nukryžiuotojo skulptūros autoriaus signatūra ir sukūrimo data (LLBM, 2017 m. vasara.). Inos Dringelytės nuotr.

Taigi muziejaus miestelio didžiojo altoriaus antrame tarpsnyje turime Nukryžiuotąjį, datuotą 1928 m. ir signuotą V J. K. Pirmiausia – apie datą. Žinoma, ji niekaip nesusijusi su altoriumi, ji reikšminga tik siejant ją su dailininko signatūra. Nukryžiuotasis pradžioje, iki patekimo į altorių, greičiausiai buvo prikaltas prie kito originalaus jo kryžiaus (yra buvusio prikalimo žymės), o 1961 m. pridėtas prie gerokai sutrumpinto didžiojo altoriaus antrojo tarpsnio kryžiaus ir įkeltas į altorių tuomet, kai šis buvo montuojamas Patilčiuose. Prieš dedant dar nudažytas aliuminio pudra, o tai labai būdinga tam laikotarpiui. Iki to laiko skulptūra nebuvo polichromuota (restauratoriai tai patikrino), turime tik šį vėlyvąjį nudažymą. Iš kur šis Nukryžiuotasis pateko į altorių, galima tik spėlioti: gal jis buvo Patilčiuose, gal Sasnavoje, gal dar iš kitos Suvalkijos vietos atkeliavo į Patilčius su besikeičiančiais klebonais (bandžiau tai nesėkmingai tikrinti), o gal tai bažnyčiai perduota nežinomos parapijiečių šeimos auka?

Taigi apie signatūrą. Mintys neapleidžia, kad muziejaus miestelio bažnyčioje savo didžiajame altoriuje turime unikalų eksponatą – ankstyviausią ir vienintelę (nes daugiau nežinoma) vieno iškiliausių XX a. lietuvių menininkų, grafiko, tapytojo, skulptoriaus, vitražisto Vytauto Kazimiero Jonyno medžio skulptūrą. Ir ne tik dėl signatūros, bet dėl atlikimo meistrystės, stilizacijos ir profesionalumo. V. K. Jonynas gimė Suvalkijoje, Ūdrijoje, 1907 m., nuo 1923 m. mokėsi Kauno meno mokykloje ir 1928 m. jam buvo 21-eri. Kai paklausiau kolegės, ar ji įsivaizduoja taip drožiantį 21 metų amžiaus V. K. Jonyną, ji atsakė: žinoma, o kodėl gi ne? V. K. Jonyno autorystė priimtina, nors ir niekuo konkrečiu nepagrįsta nuomonė pasirodė ir kitoms didelę patirtį turinčioms dailės istorikėms.

Tačiau kolegų nuomonės išsiskyrė, buvo abejojančiųjų ir nemanančiųjų, kad tai ankstyvas V. K. Jonyno skulptūros darbas. Pagrindiniai argumentai prieš buvo tai, kad apie V. K. Jonyno skulptūros darbus tuo ankstyvu laiku nėra jokių žinių ir kad nežinomas nė vienas analogiškas V. K. Jonyno parašas. Tai, žinoma, tiesa, tačiau nežinomas ir nė vienas tokio ankstyvo laikotarpio V. K. Jonyno skulptūros darbas, o parašas keičiasi (ir keitėsi), tuo labiau kad, skirtingai nuo to laikotarpio grafikos darbų, čia autorių apribojo parašui skirtas skulptūros paviršiaus plotelis.

Patikrinau ir kitus dailės istorikių pasiūlytus variantus, galbūt sietinus su Nukryžiuotojo autoriaus inicialais – skulptoriaus Vytauto Košubos brolį Vincą ir jo darbus, dailininką Vaclovą Kosciušką bei 1928 metų dailės parodą Marijampolėje ir ten dalyvavusius menininkus, kad būtų galima plačiau pažvelgti į to laikotarpio Užnemunės regiono dailės kontekstą.

Vytauto Košubos brolis Vincas Košuba, gimęs 1898 m. Suvalkijos Liubave net 17 metų anksčiau už savo garsųjį brolį skulptorių, kuriam 1928 m. tebuvo 13 metų ir kurį, beje, Vincas nemaža dalimi ir atvedė į dailę. Vincas Košuba buvo dailininkas ir dailės pedagogas. 1920–1923 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, 1923–1928 m. mokytojavo Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, kaip jos atstovas dalyvavo minėtoje 1928 m. trečioje dailės parodoje Marijampolėje ir pristatė savo tapybos darbus, o ir vėliau dirbo tapybos srityje. Nė vienas skulptorius ar skulptūros srityje dirbęs menininkas toje parodoje nedalyvavo, nebuvo eksponuoti ir skulptūros kūriniai.

Dailininkas Vaclovas Kosciuška gimė 1911 m., taigi nerealu manyti, kad 17-metis galėjo ką nors panašaus sukurti, tuo labiau kad ir vėliau V. Kosciuška dirbo tik tapybos ir grafikos srityse.

Patikrinau ir daugiau: to laiko periodiką, parodas, autorius, signatūras ir vėl grįžau prie to paties – V. K. Jonyno.

Ankstyvosios V. K. Jonyno grafikos ir Nukryžiuotojo skulptūros stilistikos palyginimas. Inos Dringelytės koliažas.
Ankstyvosios V. K. Jonyno grafikos ir Nukryžiuotojo skulptūros stilistikos palyginimas. Inos Dringelytės koliažas.
Ankstyvosios V. K. Jonyno grafikos ir Nukryžiuotojo skulptūros stilistikos palyginimas. Inos Dringelytės koliažas.
Ankstyvosios V. K. Jonyno grafikos ir Nukryžiuotojo skulptūros stilistikos palyginimas. Inos Dringelytės koliažas.

Kokius turime argumentus „prieš“? Skiriasi signatūros, neturime analogiško parašo pavyzdžio. Neturime analogų palyginimui – to laikotarpio V. K. Jonyno medžio skulptūros darbų.

Argumentai „už“. Jau minėta atlikimo meistrystė ir stilizavimas, jau ankstyvame kūrybos laikotarpyje pasiektas „nepriekaištingai tikslus akademinis piešinys, erdvinės formos pajautimas ir puiki plastinė anatomija“, tai pabrėžia ir knygos apie V. K. Jonyną autorė R. Andriušytė-Žukienė. To laikotarpio V. K. Jonyno parašas skulptūroje galėjo skirtis nuo grafikos, jei tai buvo pavienis skulptūros bandymas ar jų buvo nedaug. Jį tokį galėjo padiktuoti ir medžiaga – medis. Tai galėjo būti, o greičiausiai ir buvo, signatūros formavimosi laikas skulptūroje, toks galimas vienas pirmųjų (o gal iš tiesų vienintelis?) jo parašų skulptūros darbe. Bet vien padėtas parašas jau rodo, kad kūrinį drožė profesionalas ar to rato žmogus, suprantantis savo parašo vertę ar tiesiog įpratęs pasirašyti savo studijų ar kūrybos darbus.

Jau nuo 1926 m. buvo užsimezgusi V. K. Jonyno ir Čiurlionio galerijos direktoriaus P. Galaunės bičiulystė, būsimasis dailininkas buvo pradėjęs giliau domėtis lietuvių liaudies menu. 1927–1929 m. buvo aktyvūs savos stilistikos ieškojimo metai, grafikoje matosi įvairūs stiliai nuo liaudies grafikos įtakos ir įvairios realizmo stilizacijos iki art deco poveikio. Nukryžiuotojo figūroje matome ganėtinai ryškią ir formos, ir silueto stilizaciją.

Finansinis suinteresuotumas. Studijų metais V. K. Jonynas užsidirbdavo bendradarbiaudamas su spaudos leidėjais, iliustruodamas žurnalus, kurdamas plakatus, buvo išleisti jo atvirukai, devocionalijos, lygiai taip pat tai galėjo būti užsakymas išdrožti Nukryžiuotojo figūrą, pvz., kad ir 1928 m. vasaros atostogų metu gimtojoje Ūdrijoje, kur 1923–1924 m. vietoj sudegusios pastatyta nauja bažnyčia tuo metu buvo įrengiama. Visiškai realu, kad V. K. Jonynas galėjo gauti klebono užsakymą.

V. K. Jonyno parašų pavyzdžiai. Inos Dringelytės koliažas.

Atkreiptinas dėmesys: parašas yra ne V. K., o aiškiai matomas V J. K. Taškas padėtas po J., tuo aiškiai parodant, kad tai yra atskira raidė (J.), o ne K. raidės užraitas. Greta kitų menų vėliau Paryžiuje V. K. Jonynas studijavo ir medžio skulptūrą, taigi visai realu manyti, kad medžio drožybos bandymų būta ir ankstesniame jo kūrybos laikotarpyje. 

Apie šią Nukryžiuotojo skulptūrą kalbėjau pranešime LLBM vykusioje mokslinėje konferencijoje, ir po pranešimo klausytojai teigė net neabejojantys Nukryžiuotojo autoryste. Žinoma, visada gali išaiškėti naujų faktų, paneigiančių šį spėjimą, bet šiuo metu, manau, LLBM miestelio bažnyčios didžiojo altoriaus antrame tarpsnyje turime įdomų kūrinį – gali būti, kad kol kas vienintelę žinomą (?) ankstyvojo kūrybos laikotarpio žymaus XX a. lietuvių menininko V. K. Jonyno skulptūrą.