Desiree Fabian/Unsplash.com nuotr.

Agnė KairiūnaitėBernardas ŠaknysLRT RADIJO laida „Radijo popietė“LRT.lt

Vaiko sąmonė veikia kitaip nei suaugusiojo, todėl apie gyvenimo tiesas, sunkumus ir pasaulio sandarą geriausia sužinoti iš pasakų. Taip LRT RADIJUI sako Valdorfo pedagogikos auklėtoja, lektorė Edita Kuliavaitė. Kaip teigia ji, pasakose yra ir žiaurių vaizdų, tačiau reikia suvokti, kad taip kalbama ne apie fizinę, o metafizinę tikrovę.

Kokia pasakų funkcija ir reikšmė šiandien?

Negi šiais technologijų laikais pasakų negali pakeisti kompiuteriai, televizija?

Nemanau, kad kompiuteris ir televizija gali padėti išspręsti problemas. Tai tikrai neatstoja pasakų.

Kuo ypatingos pasakos?

Pasakose kalbama apie metafizinę realybę. Jos sukurtos labai seniai, civilizacijos aušroje. Pasakos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, iš kartų į kartas. Dabar jos užrašytos, dauguma žmonių pasakų nebeseka, o skaito, jei apskritai tai daro.

Vaiko sąmonė veikia kitaip nei suaugusiojo. Tai akivaizdu. Su vaiku negalima kalbėti suaugusiųjų kalba. Mažas vaikas yra kitokios sąmonės būklės, jam netinka sunkūs literatūros kūriniai, medijos ir pan. Apie gyvenimą vaikas išgirsta iš pasakų.

Pasakos sukurtos seniai, o laikai keičiasi. Ar jos vis dar aktualios?

Gal kai kuriems žmonėms pasakos praranda aktualumą. Suaugusiojo sąmonė kitokia, todėl suprasti, kas kalbama pasakose, gali žmogus, apie jas studijuojantis, bandantis perprasti, skaitantis literatūrą, simbolių kalbą.

Pasakos veikia mūsų pasąmonę ir veikia tokiu mistišku būdu. Kai mes klausomės ar skaitome pasaką, kai jos neanalizuojame, o atsiduodame metafizinei tėkmei, tarytum nugrimztame į ją. Mažiems vaikams tai savaime suprantama. Kai dirbu su vaikais, matau, kokį poveikį jiems daro pasakos. Jie net parausta, akys blizga, lyg savotiškame transe.

Kas nutinka vaikams, kai jiems sekama pasaka?

Kaip ir minėjau, vaikai sužino apie pasaulyje egzistuojančią tvarką. Vaikai yra tarytum atėję į pasaulį, tarsi viešnagėje. Jei kas ims pasakoti apie gėrį ir blogį tiesmukiškai, parodys baisias žinias, tas pasaulis vaikams neatrodys saugus ir svetingas.

Kita vertus, slėpti tai, kad pasaulyje egzistuoja ne tik gėris, bet ir blogis, irgi neteisinga. Juk gyvenime vyksta dramos, kovos. Vaikas tai vienaip ar kitaip sužinos, bet gali sužinoti ir teisingu būdu – per pasakas. Pasakos parodo vaikui, kas yra gyvenimas. Kad kiekvienas patirsime ir vargo, ir kovų, o baisiausios kovos vyksta pačiuose žmonėse.

Galima išgirsti kalbų apie žiaurias scenas pasakose. Ar tai nekenkia vaikų psichikai?

Dilema, sekti pasakas, ar nesekti, atsirado tik XX a. antroje pusėje. Atsirado televizorius, kinas, paskui kompiuteriai. Tai ekranizacijos. Pasakose tikrai galima rasti šiurpių vaizdų. Ir jei bandysime tai perkelti į vaizduotę, tai atrodys kaip vaizdai iš siaubo filmo. Tačiau pasakose kalbama ne apie fizinę, o metafizinę tikrovę. Kai pasaką seka suaugęs žmogus, jis turi disciplinuotis, kad nekurtų siaubo filmo vaizdų. Jei su tuo negalima susidoroti, geriau pasakos ir nesekti.

Koks teisingas santykis su pasaka?

Reikia suprasti, kad pasakos neatspindi fizinės tikrovės. Tai kūrinys, pripildytas simbolių kalbos. Simboliais ir reikia pasikliauti.

lrt