Aktorė Tatjana Majorova. Asmeninio archyvo nuotr.

Visai baigiantis 2017-iesiems, praėjus lygiai penkiasdešimčiai metų, kai pirmą kartą atvyko ir visam tolesniam gyvenimui pasiliko Vilniuje, pas Viešpatį iškeliavo talentinga Vilniaus rusų dramos teatro aktorė Tatjana MAJOROVA. Iš bemaž 40-ies vaidmenų, sukurtų teatro scenoje, ryškiausi – spektakliuose pagal Michailo Bulgakovo, Michailo Roščino, Aleksandro Volodino, Jono Drucės, Tennessee'o Williamso, Viktoro Rozovo, Aleksandro Gelmano, Kazio Sajos, Johno Murrello, Eugene'o O'Neillo ir kt. kūrinius.

T. Majorova vaidino ir kine. Įsimintiniausias jos vaidmuo filme „Pasigailėk mūsų“ – šioje 1978 m. Lietuvos kino studijoje sukurtoje režisieriaus Algirdo Aramino istorinėje dramoje T. Majorova sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų – motinos.

Norėdami pagerbti šios nuostabios aktorės, itin gilaus ir nuoširdaus žmogaus, atminimą siūlome jos pasakojimą apie sudėtingus gyvenimo vingius, kuriais teko keliauti, apie tai, kokią patirtį jį atsinešė į teatrą, ir neblėstantį tikrumo, sąžiningumo siekį.

Ši aktorės pasakojimą esu įrašęs dar 2010 metais. Tatjana jau kurį laiką nevaidino teatre, vengė viešumos. Peržiūrėjusi iššifruotą tekstą pasakė, kad tai skamba kaip išpažintis. Ji sutiko, kad ši gyvenimo išpažintis būtų paskelbta, tačiau su viena sąlyga – kai bus pasibaigusi jos žemiškoji kelionė. Septynerius metus šis tekstas gyvavo tik kompiuterio atmintyje. Tačiau tikrai neprarado aktualumo – tai autentiškas pasakojimas apie tai, kas dažniausiai nutylima.

Tatjana Majorova su mama. Asmeninio archyvo nuotr.

Ukraina, vaikystė

Gimiau prieš pat prasidedant karui 1941 metais Ukrainoje, Donbase. Mano mama ukrainietė, o tėvas – vokietis. Jau užaugusiai man mama yra pasakojusi, kad kai laukėsi manęs ir tėvas apie tai sužinojo, pasiūlė pasidaryti abortą, o jo paaiškinimas buvo toks: mes negalime turėti sveikų vaikų...

Prieš aštuonerius metus, 1933-iaisiais, gimė mano brolis. Tai buvo sunkus bado laikotarpis. Brolis šį pasaulį išvydo ligotas, sergantis gastritu. Tėvai prisikankino su juo, nes broliui reikėjo ypatingos priežiūros, jis negalėjo normaliai virškinti maisto, gaminti valgyti jam reikėdavo naudojant mineralinį vandenį „Narzan“. Vaikas buvo pripratęs prie nuolatinio tėvų dėmesio. Broliui sulaukus aštuonerių gimiau aš, tačiau, kaip minėjau, nebuvau lauktas vaikas – manęs nenorėjo ne tik tėvas, bet ir brolis dėl didesnio dėmesio naujagimiui.

Tatjanos Majorovos mama. Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau Dievas taip sutvarkė, kad gimiau visiškai sveika, gigantiškų matmenų – svėriau šešis kilogramus. Tėvas buvo sužavėtas ir negalėjo patikėti tokia laime. Jis nuo pat gimimo manimi labai rūpinosi. Tačiau netrukus prasidėjo karas, ir buvo paskelbtas įsakymas visus Sovietų Sąjungoje gyvenančius vokiečius sušaudyti kaip tėvynės išdavikus, o jų šeimas ištremti. Mano tėvą kartu su seneliu, jo tėvu, sušaudė, o mes – mama ir du vaikai – atsidūrėme Kazachstane.

Tatjanos Majorovos tėvas. Asmeninio archyvo nuotr.

Kazachstanas, tremtis

Tai buvo kelionė nežmoniškomis sąlygomis – gyvuliniame vagone, kur reikėjo grumtis dėl menkiausios kertelės, nebuvo jokių galimybių apsiprausti, pūtė nuolatiniai skersvėjai. Mama, tiek visko patyrusi, nebeturėjo pieno mane maitinti, ir aš, žinoma, susirgusi, tik per stebuklą atlaikiau kelionę.

Tuo metu buvau trijų mėnesių, tarsi ir negalėčiau nieko atsiminti, tačiau labai ryškiai įstrigo vaizdas – nuostabaus grožio šviesa. Vėliau mama pasakojo, kad išlipus iš traukinio ji praskleidė drapanas, į kurias buvau suvyniota, ir man prieš akis atsivėrė giedra rudens diena ir šalia tekantis vanduo.

Kitas ryškus atsiminimas, deja, jau visiškai kitoks. Minėjau, kad kelionėje smarkiai susirgau. Tai buvo kokliušas, kuris ilgainiui sukėlė viso organizmo apsinuodijimą – toksikozę. Buvau arti mirties. Gydytojų toje vietovėje nebuvo, tik vienas veterinaras – jis apžiūrėjo mane ir pasakė, kad išgyventi vilties mažai. Per tris dienas patyriau 27 toksikozės priepuolius, mane kamavo spazmai, buvau visa pajuodavusi. Vis dėlto įsikibau į gyvenimą ir išgyvenau. Padėjo ir tai, kad gimiau labai sveika ir stipri.

Iš ankstyvosios vaikystės tai ryškiausiai ir atsimenu – gražią šviesą, mirties artumą ir mamą, mane bandančią gelbėti. Mama man yra viskas.

Prasidėjo gyvenimas Kazachstane – svetimame krašte su svetimais, nors ir gana svetingais žmonėmis. Čia buvo tremtinių iš įvairiausių vietų: latvių, čečėnų, ukrainiečių, rusų. Gyvenimo sąlygos buvo klaikios, žmonės mirdavo nuo ligų, bado.

Mano mama buvo prieglaudos namų atvykusiesiems vadovė. Šie namai – tai devynių vietų jurta, dėl jos žmonės kovote kovojo, nes tai buvo jų galimybė išgyventi. Pamenu, ateidavo daugybė žmonių. Daug jų čia pat nesulaukę ryto mirdavo, ir man teko ropinėti po lavonus. Girdėdavau mamą sakant pagalbininkams, kad reikia atmerkti bejausmiams gulintiems žmonėms akis ir įsitikinti, ar jie jau mirę, ar vis dėlto jų akyse vis dar plevena gyvybės ugnelė. Ir aš, ropinėdama per tuos kūnus, irgi bandydavau atmerkti akis ir įžvelgti, ar teberusena liepsnelė...

Šunys draskydavo mirusiųjų kūnus, o vietiniai vaikigaliai spėliodavo, kieno ir kokį organą jie nešasi.

Kazachstane nebuvo jokių mokyklų, tai buvo gyvenimas nežmoniškomis sąlygomis. Brolis maldaute maldavo mamą atrasti galimybę grįžti į Ukrainą. Ir mes ten grįžome – per gudrybes ir apgaules, pasikeitę šeimos pavardę, nes su tikrąja – Majer – grįžti nebuvo galimybės.

Tatjana Majorova mokyklos laikais. Asmeninio archyvo nuotr.

Ukraina, grįžimas iš tremties

Taigi 1945 metais atsidūrėme Ukrainoje, Žitomire, kur gyveno mano mamos mama.

Bene pirmasis klausimas, kurį uždavė močiutė mamai, kam ši parsivežusi abu vaikus, negi neužtenka berniuko. Juk ir taip sunku pragyventi, negi nebuvo galima mergaitės palikti Kazachstane? Motina atsakė griežtai – kad vyras, vedamas sušaudyti, paprašė pasirūpinti vaikais, ir ji pažadėjo.

Ir vėl buvau nelaukiama, vėl buvau našta, kuria norima atsikratyti. Jaučiau, kad močiutė mane tiesiog marina. Pavyzdžiui, kartą ėjome su ja į pirtį, ir ten dėl deguonies trūkumo apalpau. Močiutė labai apsidžiaugė: gal nusibaigsiu. Todėl vaikystėje stengdavausi kuo mažiau būti namuose – jie man keldavo grėsmę. O mama tuo metu kabinosi į gyvenimą: siuvo, prekiavo turguje, bandė bet kokia kaina išmaitinti mus. 

Tatjana Majorova mokyklos laikais. Asmeninio archyvo nuotr.

Žitomiras, mokykla

Deja, ir mokykloje Žitomire nesijaučiau saugi. Patekau į ją, tačiau reikėjo uniformos, o pinigų ją įsigyti nebuvo. Įvairūs žmonės susimetė po trupinėlį, kad bent kuo galėčiau apsirengti. Apie gražesnius drabužius nebuvo ir kalbos – pirmiausia reikėjo įveikti badą, kuris kankino nuolat. Pamenu, labai ilgą laiką vienintelė mintis buvo pavalgyti. 

Netrukus išaiškėjo tiesa – kad buvome tremtyje, kad mano tėvas vokietis. Užvirė tikras pragaras. Žitomire buvo labai daug žydų. Suprantu, jie buvo daug iškentėję, žudomi, naikinami, tačiau kodėl už tai nekentė manęs, mamos? Kuo mes čia buvome dėti? Ant mūsų namo buvo paišomi kryžiai, svastikos, daužomi langai, langinės, pro langus buvo mėtomos gilzės. Buvome visaip niekinami. Tačiau aš gyniausi. Ir gyniau savo mamą. Pamenu, pykdavausi su ja, nes nepripažinau kompromisų. Man atrodė, kad jei nekovosiu įtempusi visas jėgas – neišvengiamai mirsime. Bijodavau patekti į psichiatrinę ligoninę, kuria mane gąsdindavo. Įsivaizduokite, kokios turėjome būti būsenos, kai naktį būdavo plėšomos, daužomos langinės, kai nuolat jauti grėsmę.

Net mokytojai norėjo mane išguiti. Kartą prie manęs priėjusi viena mokytoja pasakė, kad man čia ne vieta, nes mama yra turgaus prekeivė. Tada atrėžiau, kad ji neverta nė mažojo jos pirštelio. Mokytoja labai įsižeidė, ėmė kurstyti prieš mane vaikus ir kitus mokytojus.

Vėliau dėjosi dar siaubingesni dalykai. Mane bandė apšaukti vagiše. Dainavau chore, ir kartą mokytojas man paskolino dainų rinkinį. Pasinaudojusi jį grąžinau, tačiau nežinia kaip dainynas iš klasės dingo. Niekas neprisipažino, kad paėmė, o mokytojas ėmė kaltinti mane, esą praradau ir neprisipažįstu. Mano mama sulaukdavo mokytojų vizitų, ir jie sakydavo, kad jos dukra vagilė. Karštligiškai ieškojau to dainyno, nes tikrai jį buvau grąžinusi. Iš tiesų jį buvo paėmęs bendraklasis žydas, taip mėgindamas man kenkti. Po daugelio skaudžių skandalų, išverktų ašarų, mano ir mamos kančių vieną dieną jis atnešė dainyną ir demonstratyviai padėjo prieš mane. Tarsi norėdamas parodyti savo neapykantą ir dar labiau įskaudinti.

Būdavo ir taip, kad mane vieną įleidžia į klasę, o joje – ant kiekvieno suolo padėtos mokinių kapeikos. Įleidžia ir tikisi, kad apsivogsiu, nes žinojo, kaip pinigai mano šeimai reikalingi. Taip buvo mėginama manęs atsikratyti. Siaubingiausia akimirka, kurią pamenu iš tų laikų – kai mirė muzikos mokytojo namiškis ir aš atėjau į laidotuves. Manęs neįleido, išvarė, prikalbėjo bjaurasčių – esą esu žudikė, neturiu teisės čia būti.

Tada man buvo penkiolika, ir spaudimas atrodė nepakeliamas. Vis dėlto stebuklingai kabinausi į gyvenimą, ir dar nuostabu, kad širdyje nekaupiau pykčio. Turiu ne vieną bičiulį žydą ir, nors mokykloje patyriau tokią neteisybę, niekada nebuvau antisemitė. Žydai man kelia pagarbą, kaip tauta, kurios atstovai stengiasi tobulėti, lavintis, kurti, o ne skęsta alkoholizmo liūne. Visada sielojuosi dėl siaubingo skausmo, kurį patyrė žydų tauta.

Vėliau perėjau į kitą mokyklą, iš rusų – į ukrainiečių. Labai stengiausi mokytis, ir viskas, regis, sekėsi. Tačiau likimo smūgiai nesiliovė: buvo vykdoma švietimo tinklo reorganizacija, ir ukrainiečių bei rusų mokyklos Žitomire buvo sujungtos. Vėl patekau į mokyklą, iš kurios buvau išėjusi. Atsinaujino persekiojimai, spaudimas. Nutiko net taip, kad man nenorėjo leisti laikyti egzaminų. Būčiau negavusi atestato, jeigu visai netikėtai manęs ryžtingai nebūtų užstojusi vokiečių kilmės mokytoja. Ji irgi jautė spaudimą ir labai rizikavo, tačiau mane užtarė. Kai jau atrodė, kad nėra jokios vilties, atsirado galimybė eiti į priekį.

Tatjana Majorova studentavimo laikais. Asmeninio archyvo nuotr.

Kijevas, institutas

Baigusi mokyklą vėl atsidūriau keblioje situacijoje. Mūsų šeima visiškai neturėjo pinigų, todėl, žinoma, negalėjau tęsti mokslų. Įsidarbinau fabrike ir čia labai sunkiai dirbau. Stengiausi kabintis į įvairias veiklas, dariau viską, užsiėmiau menine saviveikla, ir tai man sekėsi. Pradėjau galvoti apie stojimą į aktorinį, tačiau mama griežtai sakė, kad nereikia jokių menų, kad turiu ieškoti darbo, kuris leistų pragyventi. Vis dėlto aplinkiniai kalbėjo, kad esu labai talentinga, kad nereikia gniaužti talento. Įkalbėta mama surinko paskutines kapeikas mano kelionei į Kijevą. Kelias nebuvo tolimas, tačiau pinigų užteko tik kelionei. Atvažiavau alkana, tačiau į institutą įstojau pirmu bandymu.

Tatjana Majorova studentavimo laikais. Asmeninio archyvo nuotr.

Tų metų nenoriu prisiminti. Tai buvo nuolatinė kova. Kova už elementarų išlikimą. Tai buvo laikotarpis, kai esą turtinga Ukraina badavo ir apie tai viešai nebuvo galima kalbėti.

Mama jau buvo atgulusi lovon. Ji negaudavo jokios pensijos, ir aš mokydamasi Kijeve dirbdavau kur tik įmanydama, kad tik galėčiau į Žitomirą mamai nuvežti baltos duonos lagaminą. Nenoriu prisiminti šio laikotarpio. Jis buvo kraupus. Į atmintį įstrigo, kad viename sename Kijevo vienuolyne, toje vietoje, kur anksčiau buvo vienuolių valgomasis, buvo įrengta šokių salė, o būsimi artistai gyvendavo vienuolių celėse...

Mokiausi ukrainiečių kalbą ir ją išmokau taip tobulai, kad galėjau dirbti diktore televizijoje. Buvau labai atkakli ir visomis išgalėmis kabinausi į gyvenimą. Institutą baigiau su pagyrimu. Atėjus paskyrimo laikotarpiui pradėjau ieškoti vietos, kur būtų tinkamas klimatas gyventi mamai – kur nors prie jūros. Pasirinkau Sevastopolį, čia ką tik buvo atidarytas teatras. Atsivežiau mamą, ir Sevastopolyje jai iš tiesų pagerėjo, net pradėjo vaikščioti. Ir vėl neapsiėjau be ypatingų išgyvenimų – kartą skendau jūroje, bet ir vėl buvau išgelbėta.

Aktorė Tatjana Majorova. Iš spektaklio „Sirano de Beržerak“. Tatjana atliko Roksanos vaidmenį. Asmeninio archyvo nuotr.

Vilnius, Rusų dramos teatras

Po metų su gastrolėmis atvažiavau į Vilnių ir supratau, kad tai miestas, kuriame noriu gyventi. Atvažiavau ir sutariau likti Rusų dramos teatre – tai buvo 1967 metais. Suderėjau, kad galėsiu atsivežti mamą – tai buvo būtina sąlyga ieškant bet kokio darbo.

Aktorė Tatjana Majorova. Asmeninio archyvo nuotr.

Įtampa visą gyvenimą buvo begalinė. Jaučiau, kad man reikia Dievo gynybos, jaučiausi tuoj išprotėsianti.

Sužinojau, kad Šventosios Dvasios vienuolyne Trijų kankinių bažnytėlėje yra archimandritas Stefanas. Šis senolis (starcas) kadaise buvo karininkas, buvo pabėgęs į Konstantinopolį, o vėliau grįžo. Kalbėjomės su juo ir apie bėgimą į Konstantinopolį, ir apie tikėjimo dalykus. Taip atradau bažnyčią. Vėliau, tiesa, turėjau nustoti į ją vaikščioti, nes jei apie tai būtų sužinoję teatre, būtų kilę didžiuliai nemalonumai. Labiausiai bijojau dėl mamos – ką ji darys, jei man kas nors atsitiktų, jei netekčiau darbo?

Deja, jaučiau, kad ir teatre vėl kažkam kliudau, kad mane bandoma išstumti, todėl turėjau būti atsargi.

Tuo metu perrašiau ranka visas keturias Evangelijas. Nuo pat jaunystės perrašinėdavau man patikusius kūrinius – filosofų darbus. Kai skaitau, reikia daug kartų perskaityti, kad įsigilinčiau, o kai perrašinėju – daug lengviau atsiminti, ką rašau. Perrašinėjant Evangelijas man aiškėjo skirtumai tarp evangelistų požiūrių ir kartu aiškesnė tapo pagrindinė Evangelijų žinia. Beje, perrašinėdama patyriau mamos agresijos protrūkį. Kartą ji puolė plėšyti popierius. Tik paskui supratau, kad mama, prislėgta gyvenimo sunkumų, po truputį ima netekti sveikos nuovokos. Ją paguldė į psichiatrinę, ir jai buvo diagnozuota maniakinė depresinė psichozė. Tada mamai buvo 65-eri, ligoninėje ji išbuvo penkiolika metų.

Turėjau rinktis. Buvau ištekėjusi, auginau dukrą ir tarsi turėjau būti su šeima, tačiau mano širdis veržėsi būti su mama, kuri man buvo viskas. Buvau pasiryžusi globoti ją, būti kartu kiekvieną dieną, pasitraukti iš šeimos. Tačiau gydytojų konsiliumas tvirtai man pareiškė, kad turiu likti su savo šeima, kad esu atsakinga už dukrą, kuriai suteikiau gyvybę.

Aš irgi buvau patekusi į neurologinį skyrių Vasaros g. 5. Man pasireikšdavo depresijos epizodų, iš jų sunkiai išsivaduodavau.

Teatras man buvo kaip išpažintis, kurios metu patirdavau didžiulį vidinį skausmą. Teatras man buvo aikštelė geriau suprasti gyvenimą. Dėl kankinamo darbo.

Neneigiu, kad buvau nepakenčiama. Daug ką mačiau, girdėjau, mane žudė intrigos, nesupratau, kodėl žmonės joms skiria tiek jėgų. Tik paskui suvokiau, kad mano ir daugelio kolegų suinteresuotumas skiriasi. Nenoriu vertinti, kurie buvo talentingesni, kurie – ne tokie talentingi. Negalėjau vertinti ir savo talento.

Svarbiausia, kad mano širdis, nepaisant visų aplinkybių, nesukietėjo. Galėjau nuolat su kuo nors suvedinėti sąskaitas, tačiau tvirtai sakau, kad nė ant vieno žmogaus Rusų dramos teatre nepykstu. Tik man labai skaudu dėl žmogaus netobulumo.

Save visą atiduodavau scenoje. Ir nemokėjau kitaip. Man atrodė nesąžininga kitaip. Režisieriai man sakydavo: tai jau ne teatras, tai patologija. Tačiau aš negalėjau kitaip – turėjau kentėti, jeigu mano vaidinamas personažas kenčia.

Ilgainiui darbas teatre prarado prasmę, nes prasidėjo komercializacija. Visada stengiausi eiti neišvaikščiotais takais, nes man atrodė, kad galiu sukurti ką nors ypatinga ir tai perteikti žiūrovams. Spektaklyje pagal Vladimiro Nabokovo pjesę man reikėjo vienu metu įdarbinti sielą, kūną ir protą. Norėjau kūnu sukurti alogizmą, tačiau man nepasisekė. Kodėl? Nes pajutau, kad fiziškai sergu, kad kūną trukdo valdyti artrozė. Toliau – proto ir sielos prieštara. Ir ją atskleisti man nepavyko.

Norėjau, kad mano vaidyba keltų klausimą: kodėl taip neharmoningai gyvename? Kodėl mums trūksta harmonijos? Kodėl turime tiek emocijų? Kaip tai perteikti?

Pajutau, kad tokiame teatre, koks jis yra, man nebeįdomu. Reikėjo susirūpinti dukra, kurios mokslai mokykloje tuo metu ėjo į pabaigą. Tuo metu man atrodė, kad stojo katastrofiški laikai, chaosas, nežinia. Man buvo svarbu, kad dukra išliktų savimi – ji visai nepanaši į mane ir labai įdomi. Ir aš pasirinkau. Dėkui, kad sutuoktinis tai suprato. Namuose sunkiai dirbau, tačiau su teatru viskas buvo baigta.

Užsidariau, su niekuo nebendraudavau, niekur nevaikščiodavau. Kad ir kaip būtų keista, man nebeįdomu teatre. Ateinu čia ir po kelių minučių viską suprantu, tik stebiu atlikimo techniką. Nebent vaidintų Vladas Bagdonas – jis visą save atiduoda scenoje. Tačiau tokių kaip jis labai mažai.

***

Aktorė Tatjana Majorova. Asmeninio archyvo nuotr.

Kunigas Arūnas Peškaitis: genialią aktorę mačiau kartą gyvenime

Kunigas Arūnas Peškaitis, artimai bičiuliavęsis su aktore Tatjana Majorova ir paprašytas pasidalyti prisiminimais, kokia ji buvo teatre, kokie T. Majorovos spektakliai į atmintį įsirėžė labiausiai, sakė: „Iš tų jaunystės laikų, kai persikėliau į Vilnių studijoms, jeigu manęs paklaustų, kokie spektakliai man išliko kaip katarsiniai, – tokie jie man liko turbūt ir praėjus daugeliui metų, – atsakyčiau: du Eimunto Nekrošiaus spektakliai Jaunimo teatre, „Kvadratas“ ir „Pirosmani, Pirosmani...“, Gyčio Padegimo „Mūsų miestelis“ Kauno dramos teatre ir net keturi spektakliai Rusų dramos teatre, kuriuose T. Majorova atliko pagrindinį vaidmenį. Tai Aleksandro Gelmano „Akis į akį su visais“ (1982 m.), Tennessee'io Williamso „Ištatuiruotoji rožė“ (1978 m.), kurią žiūrėjau septynis kartus, Johno Murrello „Langusto juokas“ (1987 m.) – čia Tatjana vaidino legendinę prancūzų aktorę Sara Bernar, scenoje vaidinusią 60 metų, ir galiausiai Eugene'o O'Neillo „Ilga kelionė į naktį“ (1988 m.).“

Aktorė Tatjana Majorova spektaklyje „Ištatuiruotoji rožė“. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak A. Peškaičio, vien tai, kad šie keturi spektakliai su viena aktore jam išlikę kaip katarsiniai, daug ką sako.

Tatjana Majorova, prisimena kunigas, turėjo nusipelniusios Lietuvos artistės titulą, tik šis iš tiesų apie jos aktorystę nieko nepasakantis. 

„Jeigu kalbėtume apie genialumą ir jeigu manęs paklaustų, ar mačiau genialią aktorę, patvirtinčiau, kad tokią mačiau vieną kartą gyvenime – Tatjaną Majorovą, – atvirauja kunigas. – Nors iš teatro ji išėjo gana anksti, 1989 metais, tuomet jai nebuvo nė 50-ies. Kalbant apie jos genialumą – kai su ja susipažinau, ji sakydavo: mano spektakliai – mano išpažintys, tai nėra spektakliai tikrąja to žodžio prasme. Ji sakydavo: aš ne aktorė, aš taip atlieku savo gyvenimo išpažintį, ir kai supratau, kad ją atlikau, iš teatro išėjau.“

Aktorę artimai pažinojusio kunigo svarstymu, tiesiog pasakyti, kad T. Majorova atiduodavo visą save vaidmeniui – vadinasi, nepasakyti nieko: „Nors iš tikrųjų taip ir būdavo – ji visą save atiduodavo konkrečiam spektakliui. Matyt, tai, ko Konstantinas Stanislavskis reikalavo, Tatjana išpildydavo tobulai. Ji gyveno personaže. Ji įeidavo į jo charakterį ir veikdavo taip, kad dviejų vienodų spektaklių nebūdavo.“ 

Aktorė Tatjana Majorova. Asmeninio archyvo nuotr.

A. Peškaitis prisiminė nedidelį epizodą iš spektaklio „Ištatuiruotoji rožė“, iliustruojantį T. Majorovos visišką atsidavimą vaidmeniui: „Siužetas – moteris (vaidina Tatjana) sulaukia žinios apie vyro vairuotojo žūtį avarijoje. Ji be galo tą vyrą myli ir nugrimzta į gilią depresiją. Tada moteris sužino, kaip žūva jos vyras – skubėdamas pas ją iš meilužės. Ir spektaklyje yra epizodas, kai Tatjanos personažė laiko urną su savo vyro pelenais. Kiekvieną spektaklį Tatjana su ta urna padarydavo ką nors kitaip. Tai būdavo to vakaro urna, to vakaro įvykis. Kartais ji ją nušveisdavo, kartais lengvai numesdavo, kartais net nepaliesdavo. O sykį laikydama urną ji priėjo prie scenos krašto ir užsimojo į žiūrovus. Atmosfera buvo tokia įelektrinta, kad visi žiūrovai loštelėjo atgal. Tatjana žiūrėjo į juos beprotiškomis akimis ir užsimojo, bet po to jos rankos nusileido, ir urna krito jai tiesiai ant pėdų.“ 

„Tai buvo netikėta aktorė, gyvenusi tuo, ką vaidina“, – tvirtina kunigas ir prisimena, kad po spektaklio T. Majorova dažnai sunkiai paeidavo, ją reikėdavo prilaikyti už rankų, kai išeidavo nusilenkti. 

Kunigas A. Peškaitis prisimena ir incidentą, susijusį su Eugene'o O'Neillo spektakliu „Ilga kelionė į naktį“, kur T. Majorova vaidino narkomanę. „Tatjana man yra pasakojusi, kad kartą po spektaklio norėta įsitikinti, ar ji tikrai nevartoja narkotikų. Žmonės tiesiog netikėjo, kad taip galima suvaidinti. Ir netgi buvo paimtas kraujo mėginys. Tatjanos žodžiai: žinoma, jokių narkotikų kraujyje nebuvo rasta, bet jis buvo pakitęs, tarytum jų pavartojus. Galima tik įsivaizduoti, koks tai buvo dvasios ir kūno įsigyvenimas į vaidmenį“, – svarsto A. Peškaitis. 

Jis sutinka, kad yra daug gerų aktorių, vis dėlto jie ne Tatjana Majorova: „Tai daugiau nei vaidyba, esi įtraukiamas taip, tarytum būtum gyvenime, nebe spektaklyje. Žinoma, galima kvailai lyginti. Man galbūt Kosto Smorigino vaidmenys pasiekia tokį lygį.“ 

Kunigo Arūno Peškaičio komentarą parengė Jurgita Jačėnaitė

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Kun. Arūnas Peškaitis OFM, Jurgita Jačėnaitė.