Jacques Philippe, Jei tu pažintum Dievo dovaną, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2018. Iš prancūzų k. vertė Eglė Perrin

„Jei tu pažintum Dievo dovaną“, – sako Jėzus samarietei Evangelijoje pagal Joną. Būtent šie žodžiai tapo Jacques’o Philippe’o apmąstymų pagrindu. Knygoje kalbama apie įvairius dvasinio gyvenimo aspektus, ji pagilina arba užbaigia ankstesnėse autoriaus knygose gvildentas temas: atsivėrimą Šventajai Dvasiai, maldą, vidinę laisvę ir širdies ramybę. Autorius ragina gyventi Evangelija ir, suvokiant savo ribotumą bei silpnumą, mokytis priimti gailestingosios Tėvo meilės dovaną, diena iš dienos leistis Jo perkeičiamiems, laisvai ir dosniai atsakyti į šią meilę ir dalytis ja su visais, kuriuos sutinkame savo kelyje.

Dalinamės knygos ištrauka.

Šeštas skyrius

TAPATUMO PAIEŠKA

Socialinis pripažinimas ištikus krizei

Socialinio gyvenimo stebėtojai prabyla apie savotišką priešpriešą dabartiniame pasaulyje. Matome, kad vis garsiau reiškiamas pripažinimo poreikis. Kiekvienas viliasi būti pripažintas, išeiti iš nežinomumo, prakalbti apie save. Svajonė tapti įžymybe dar niekada nebuvo tokia stipri. Tai liudija žurnalo People sėkmė, tinklaraščių gausa, aktyvus noras dalyvauti televizijos žaidimuose, grožio konkursuose, sporto varžybose ir pelnyti visokio pobūžio rekordus(kasmet Gineso rekordų knygoje randame neįtikėtinų dalykų, tokių, kaip suvalgytų skorpionų rekordas!). Viename iš Sempės piešinių matome mažą žmogelį didžiulėje bibliotekoje, kurios iki pat lubų kylančios lentynos sausakimšos knygų, rašantį draugui žinutę: „Nusprendžiau parašyti romaną, kad tapčiau garsus!“

Tačiau viskas vyksta priešingai: institucijos, kurios kadaise pajėgė suteikti individams atitinkamą pripažinimo laipsnį, šiandien su šiuo uždaviniu nebesusitvarko. Tėvų autoriteto nebepaisoma. Mokyklos peikiamos, aukštojo išsilavinimo diplomai negarantuoja darbo vietos. Įtarimą kelia ir politikos pasaulis, valstybė, lygiai kaip ir jos „garbės legionai“. Direktoriaus darbo vieta įmonėje dažniau priklauso nuo akcininkų nuotaikos ir biržos kurso nei nuo darbo įvertinimo ar spaudimo, kurį diktuoja ekonominiai tikslai, taip profesinis gyvenimas dažniau virsta nerimo židiniu, o ne atpildu. Mažai ką domina kariniai laipsniai. Kalbant apie Bažnyčią ir religiją ar moralės sričiai atstovaujančias instancijas, Vakaruose jau retai manoma, kad jos pajėgios suteikti žmogui vertę. Nepaklusnumas madingesnis nei pavyzdingas elgesys, o kunigas jau seniai nelaikomas reikšmingu asmeniu.

Paradoksas: žiaurus pripažinimo, tapatumo alkis, tačiau nebėra nieko, kas būtų pajėgus suteikti pripažinimą, patvirtinti tapatybę. Lieka tiktai viešoji nuomonė arba žiniasklaida, kuri suteikia laikiną žinomumą, paremtą paviršutiniškomis vertybėmis ir trumpalaikėmis madomis. O tai iš tiesų niekam neatneša pasitenkinimo...

Trapus emocinis pripažinimas

Socialinėje plotmėje nerealizuotas pripažinimo poreikis dažnai nukreipiamas į privačių santykių sritį. Ieškodami emocinės šilumos, susikuriame prieglobstį asmeniniame gyvenime; matome, kaip šiandien paaugliai glaudžiasi vienas prie kito. Taip pat pastebime, kaip stipriai vertinama įsimylėjimo patirtis. Tiesa, kad joje glūdi kažkas gražaus: veidas, pasirinktas iš visų kitų, mano akims unikali vertė ir, atvirkščiai, – aš pats unikalus kažkam kitam. Tai abipusio pripažinimo ir vertinimo (etimologine prasme šis žodis reiškia kainos suteikimą) vieta. Kiekvienas įgyja didžiulę vertę kitam. Atrasdamas kitą, atsiskleidžiu pats. Ši patirtis atliepia giluminį poreikį – būti mylimam unikaliu būdu. Tačiau ji yra trapi ir ne visada laikosi duotų pažadų. Jei pripažinimo poreikis grindžiamas išskirtinai tik emociniu santykiu, kuo jis tampa, kai įsimylėjimo jausmą keičia abejingumas, atmetimas? Viskas sugriūva. Pripažinimo poreikis reikalauja kur kas solidesnio pagrindo nei paprastas tarpsubjektyvumas. Kaip būtybė, galiausiai, panaši į mane, trapi ir netobula, gali pati viena suteikti man tikrąjį pripažinimą? Reikia, kad ji būtų Kito tarpininkė.

Vienintelė išeitis iš šių paradoksų – susitikimas su Tėvu. Tiktai Jis vienas pajėgus kiekvienam žmogui suteikti pripažinimą, kurio trokštame. Tiktai Jis vienas atskleidžia kiekvienam jo tikrąją tapatybę iš esmės, kuri atspindi objektyvią tiesą, bet kartu yra gaubiama subjektyvaus švelnumo. Sūniško santykio su Dievu gilinimas žmogaus širdyje kuria savotišką asmens tapatumo branduolį, kuris tuo pat metu yra solidus ir švelnus: dvigubas tikrumas – tikrumas, kad esi mylimas, ir tikrumas, kad gali mylėti. Abu reikalingi ir galutinę savo esmę randa tiktai Dievo vaiko gyvenime, išsipildžiusiame per Dvasios dovaną.

Psichologija 

Tapatumo troškulį atskleidžia trumpalaikis susižavėjimas psichologija. Pavyzdžiui, testų mada. Visi moteriški žurnalai retsykiais savo skaitytojoms siūlo pažymėti langelius, jei jos nori gauti atsakymus į „lemtingus“ klausimus, pavyzdžiui: „Kokia mylimoji esate?“

Tačiau psichologiniai testai, kad ir kokie tikslingi jie būtų, galiausiai atskleidžia tiktai vieną paviršinį asmenybės aspektą, ir vienintelis dalykas, kurį jie daro – priskiria jus prie tam tikros kategorijos. Liekame klasifikacijos, bendrumo dalis: pažymime langelį ar suteikiame numerį, tačiau negalime pasiekti to, ką žmogus turi vienetinio. Beieškant tapatumo ir jį kuriant, psichologija neabejotinai naudinga: ji „paruošia dirvą“, padeda žmogui atpažinti paslėptus troškimus ar tai, kas yra dirbtina jo susikurtame „aš“ (nevalingi mėgdžiojimai, iliuzijos, priklausomybės nuo kitų lūkesčių ir t. t.). Bet ji nepajėgia pasiekti giliojo žmogaus tapatumo. 

Tėvas, kuris padaro mus savo vaikais

Platesne prasme, vystant asmeninį tapatumą žmogiški aspektai, žinoma, labai svarbūs (savo talentų ir gebėjimų atradimas bei panaudojimas, kito asmens pritarimas jiems),bet lemiamą reikšmę, galiausiai, turi dvasinė dimensija, tikras ir gilus santykis su Dievu. Visu savo gyvenimu priimti ir įgyvendinti Žodį: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 22). Dievas, atskleisdamas savo tėvišką veidą, leidžia žmogui atrasti savo tikrąjį veidą.

Mano giluminio tapatumo atnaujinimas neatsiejamas nuo tikrosios tvarkos atradimo. Apsireikšdamas kaip Kūrėjas, Gelbėtojas, Tėvas, Dievas atskleidžia žmogui jį patį. Jis atskleidžia kiekvienam tai, ką šis turi unikalaus: unikalią meilę, kurios objektas žmogus yra iš Dievo pusės, o taip pat unikalią meilę, kurią jis gali duoti Dievui ir pasauliui ir kurios vietoj jo niekas kitas negalėtų duoti. Nebūsiu nei šv. Pranciškus, nei šv. Teresė Kalkutietė, bet galiu mylėti Dievą taip, kaip dar niekas niekada Jo nemylėjo (kaipto troško daugelis šventųjų!). Galiu unikaliu būdu nešti savyje Dievo atvaizdą, leistis būti perkeistam Kristuje ir duoti vaisių.

Svarbu pažymėti vieną dalyką. Procesas, kurio metu žmogus pasiekia giluminį tapatumą, tikrąjį savęs, savo misijos, jam suteiktos malonės pažinimą, neturi nieko bendra su visuomet ramiu ir vientisu procesu, kurio metu įgyjamos kompetencijos, gebėjimai ir t. t. Evangelijos logika dažnai būna paradoksali – reikia save prarasti, kad atrastum. Šiame kelyje patiriama nemažai išbandymų, nesėkmių, pažeminimų, skausmingų atsižadėjimų, kartais jo gale netgi laukia apgailėtina baigtis (kaip nutiko šv. Petrui). Privalu išgyventi neturto atskleidimą šviesoje ir radikalų bejėgiškumą, nes jie yra mūsų laimėjimas. To reikia, kad dirbtinė ir savavalė mūsų tapatumo dalis, kaip ir prielaidų, iliuzijų, narcisizmo, egocentriškumo daigai, nesvetimi nė vienam iš mūsų, būtų iš esmės sunaikinti. Mano paviršutiniškas „aš“ turi mirti, kad galėtų atsiskleisti tikrasis tapatumas. Paradoksalu, tačiau priimdami savo neturtą, suvokiame, kokie nuostabūs esame Dievo akyse. Egzistuoja gilūs negandų sluoksniai, kuriuos reikia pereiti, norint atrasti nepažeistą ir šventą savo asmenybės šerdį, kuri yra ne kas kita, kaip unikali Dievo meilė, kurią Dievas mums jaučia ir kurią duoda iš grynos malonės, kad toliau ją augintume.

Tas, kuris savo neturto dugne nepaliauja nuoširdžiai ieškojęs Dievo ir atsako, kai Dievas į jį kreipiasi, anksčiau ar vėliau persiims psalmės žodžiais: „Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – tai žinau labai gerai“ (Ps 139, 14).