Greyson Joralem/Unsplash.com nuotr.

Vos tik pasklinda žinia apie kokios nors metalo grupės koncertą ar festivalį, krikščioniškoje žiniasklaidoje tuoj pat praūžia straipsnių virtinė apie tai, koks blogis ir šėtono įrankis yra metalo muzika. Tuo metu būna skelbiamos įvairios maldos akcijos, platinamos skrajutės skelbiančios, kokie baisūs yra metalistai, visi narkomanai, tarnaujantys šėtonui. Tad norisi pasidalinti kai kuriomis mintimis šia tema.

Metalo muzikos oponentų argumentai

Gana dažnai turiu garbės diskutuoti su metalo muzikos oponentais. Ne todėl, kad pats esu metalo gerbėjas, anaiptol, metalo muzika man ypatingų simpatijų nekelia, jei neskaitysime kelių grupių, tiesiog mėgstu susidėlioti argumentus ir kontrargumentus į atskiras lentynėlės, kad nepulčiau į kraštutinumus. Tad kviečiu kartu pasižvalgyti į tai, kuo kaltinami metalistai, ir pabandyti racionaliai pažvelgti į šį kultūrinį reiškinį.

Visų pirma dera pasakyti, kad metalo muzikos oponentai paprastai kelia teiginius, paprastai paremtus asmenine nuomone, kuri retai kada peržengia emocinį lygmenį, arba argumento iš nežinojimo ribas bei elementarų wishful thinking.

Taigi įprastiniai argumentai prieš metalo muziką:

Metalo muzika provokuoja agresiją. Šis argumentas veikiausiai kyla iš to, kad nemenkai daliai asmenų, nesusipažinusių su metalo muzikos stiliais bei skambėjimo ypatumais, ši muzika prilygsta benzininio pjūklo skambesiui. Nepaisant šio stereotipo, metalo stilių yra daug ir pačių įvairiausių. Ar metalas iš ties kelia agresiją, klausimas yra geras, o atsakymas turbūt būtų toks: priklauso nuo kiekvieno žmogaus būdo. Man pačiam kai kurie metalo stiliai patinka. Tarkime, mėgstu kai kurias Power metal grupes, tačiau visiškai negaliu klausyti Death metal stiliaus. Jei paieškotumėte internete, tikrai rastumėte nemažai straipsnių, kuriuose teigiama, jog tyrimais buvo nustatyta, kad klausydamas metalo žmogus jaučiasi išliejęs negatyvius jausmus, tad gyvenime jų netransliuoja lauk. Nenoriu pasakyti, jog tai rimtas kontrargumentas, tiesiog šiaip pastebėjimas, jog esama kitokių nuomonių. Kita vertus, matant, kad jaunuoliai, klausantys rusiško popso gatvėse daužo galvas praeiviams, o ne metalistai, imi ir suabejoji šiuo antimetalistų argumentu. Tad panašu, jog metalas ramybę atima ne tiems, kurie jo klausosi, o tiems, kurie jo nekenčia. Va, koks kalambūras išėjo.

Metalistai yra ilgaplaukiai, tatuiruoti narkomanai, alkoholikai ir paleistuviai. Taip jau yra, kad metalo muzikos oponentams tai labai svarus argumentas, parodantis metalistų priklausymą šėtono tarnams. Teigiama, kad metalo muzika klausytojus verčia elgtis destruktyviai, prisigerti, o ir patys metalo koncertai vyksta tokioje aplinkoje, kur kiekvienas vartoja narkotikus, kiekviename kampe vyksta orgijos, ir po koncerto kiekvienas klausytojas, pavartojęs narkotikų, eina muštis. Manau, kad toks metalo koncertų įvaizdis kyla dėl to, kad oponentas nėra buvęs tokiuose renginiuose, tačiau turi labai lakią vaizduotę, kaip ten viskas turėtų atrodyti. Na taip, metalistai mėgsta alų, bet nežinau, ar tūlas jaunuolis metalistas alkoholio išgeria daugiau už vaikiną, vilkintį treningais, ar šiaip eilinį, jokiai subkultūrai nepriklausantį mokyklinio amžiaus jaunuolį. Galų gale alkoholio vartojimo sugriežtinimo įstatyme niekur neminima, jog griežtinama dėl to, kad metalistai geria. Esmė ta, kad alkoholį vartoja daug kas, narkotikus – taip pat, o paleistuvystės irgi būna daug kur, ir dažniausiai tose vietose metalo muzikos nė su žiburiu nerasi. Tad kyla klausimas: kuo čia dėtas metalas? Ar tik tai nebus wishful thinking atmėžtas su apeliavimo į mases argumentacijos klaida? Visi šie pavardinti dalykai nėra išskirtiniai metalistų subkultūros bruožai. Be to, mano asmeninė patirtis liudija, kad būdamas metalo koncerte esu ramus dėl savo kailio, tačiau, nuėjęs į kokį klubinės muzikos vakarėlį, vis dairaisi, kad kas nors tavęs ar tavo damos neužpultų. Taigi, žolę traukia ir rastamanai, ilgus plaukus turi kas antras fizikas ir informatikas, alų maukia daugiausia turbūt britai ir vokiečiai, o tatuiruotės... Na, Naujosios Zelandijos maoriai turėtų patys sau susikrauti inkvizicinį laužą.

Metalui būdingas satanistinis skambėjimas. Šis teiginys yra vienas svarbiausių metalo muzikos oponentų argumentų. Kad ir kiek bandžiau išsiaiškinti, ką reiškia sąvoka „satanistinis skambėjimas“, deramo paaiškinimo taip niekas ir nepateikė. Panašu, kad tai tiesiog lozungas. Tiesa, man pačiam didelė dalis popmuzikos skamba daug satanistiškiau, o pseudoliaudiškos muzikos kapelos verčia jausti gėdą dėl iškraipyto lietuviško folkloro, bet čia gal labiau skonio reikalas.

Klausant metalo muzikos, atvirkščiai, girdisi užkoduotos, šėtoną šlovinančios žinutės. Natūraliai kyla klausimas: kam reikia plokšteles klausyti sukant jas į priešingą pusę? Ne, bet atsirado žmonių, kurie tai darė, tad pirmasis iš tų, kurie pradėjo atvirkščiai sukioti, buvo baptistas Gary Greenwaldas. Jo manymu, tokios slaptos žinutės skatina žmones atmesti tikėjimą Dievu, elgtis nederamai ir agresyviai. Apie tai, kad tokios žinutės realiai neveikia, galite plačiau skaityti sociologo, naujųjų religinių judėjimų tyrėjo Massimo Introvigne knygoje „Satanizmas“ (kuri yra išversta ir į lietuvių kalbą). Šis mokslininkas teigia, kad tyrimai patvirtino, jog tokio tipo žinutės jokios įtakos žmogaus psichikai nedaro. Taip pat egzistuoja ne vienas tyrimas, kuris parodė, jog atvirkščias žinutes galime išgirsti praktiškai bet kurioje dainoje, net ir religinėje giesmėje, tereikia noro išgirsti ir dar šiek tiek fantazijos. Beje, jotube tokių įrašų yra daug, kartais ir labai linksmų. Taigi, atvirkščių žinučių fenomenas remiasi pseudomoksline idėja ir neturi realaus pagrindo.

Metalo klausymas yra nuodėmė. Čia kaip atsaką norisi paklausti: o kuriuo Dekalogo įsakymu ši nuodėmė yra apibrėžiama? Suprantu, kad pati metalo muzikos klausymo kaip nuodėmės idėja kyla iš teiginių apie satanistinį skambėjimą ir panašiai, tad suprantant, jog pati šėtoniškumo prielaida nėra pagrįsta rimtais argumentais, kyla abejonių ir dėl nuodėmės sąvokos vartojimo, ar ne?

Metalistai prieš koncertus aukoja juodąsias mišias, o kiekvienas jų albumas yra pašvęstas šėtonui. Oponento paklausus: iš kur tai žinai?, atsakymas paprastai būna: apie tai skaičiau. Kur? Krikščioniškame žurnale ar pan. Kažkaip keista, kad niekur kitur tokios informacijos nelabai ir rasi. Žinoma, yra grupių, kurios taip elgiasi, bet toli gražu ne visos. O apie albumų pašventimus šėtonui... Na, čia vėlgi baisiai įdomu, iš kur tokia informacija? Kaip tai patikrinta? Jaunystėje buvau metalistas, dar daugiau laiko bendrauju su metalistais, tačiau tokį teiginį girdžiu tik iš krikščionių. Juk turėtų būti logiška, kad jeigu visi metalistai yra satanistai, tai tokia informacija tikrai būtų svarbi, ir kiekvienas tikrintų, ar tikrai šis albumas buvo paaukotas šėtonui. Būtų toks savotiškas kokybės ženklas ar satanistinis imprimatur. Deja, su tokiu kokybės ženklu nė karto neteko susidurti metalistų ratuose, tik girdėti iš metalo muzikos oponentų krikščionių.

Metalistų išvaizda byloja apie jų priklausymą šėtonui. Na, išvaizda vėlgi labai subjektyvus dalykas ir skonio reikalas. Kaip mėgsta sakyti Alice Coper: sceninis įvaizdis – tai Helovinas, t. y. teatras. Aš pats sunkiai įsivaizduoju sunkiosios muzikos grupę, atrodančią kaip Aliukai ar Jungėnų kaimo kapela, nors vaizdelis gal ir būtų linksmas, tačiau sutikite, prie muzikinio įvaizdžio visiškai nesiderintų. Galų gale, tie, kas domėjosi satanizmo fenomenu, netruks suprasti, kad tikri metalistai savo išvaizda niekuo nesiskiria nuo padorių piliečių. Dažną satanistą pamatęs ir nežinodamas, kas jis, pagalvotum: jis turbūt geras šeimos tėvas ar pan.

Metalas persunktas okultine informacija. Išgirdęs šį teiginį paprastai oponento klausiu: kaip metalo muzikoje pasireiškia okultizmas? Retas kuris oponentas sugeba ką nors konkretaus pasakyti. Tie, kurie bando įvardinti, sako dalykus, kurie su okultizmu dažnai nieko bendra neturi. Čia viena esmingiausių krikščionių daromų klaidų, kai puolamas neva okultizmas, bet iš tiesų puolamas dalykas nieko bendra su juo neturi. Okultizmas pas mus apskirtai tapo piktu baubu, kuriuo oponentai linkę visus gąsdinti, nors paprastai nėra jo iš arti matę, tačiau visokių pasakėlių apie jį būna prisiklausę.

Metalas pastūmėja žmones satanizmo link. Taip, kai kurios metalo grupės pastūmėja žmones į satanizmą ir kitas nesąmones, bet toli gražu ne visos. Kita vertus, turėtume pasakyti, kad dauguma panelyčių, dainuojančių apie seksą, ne vieną pastūmėja neskaistumo nuodėmėn. Nežinau, kas turėtų dėtis vyruko galvoje, kad plaukuotas diedas jį pastūmėtų geidulingiems polinkiams, visai kitas reikalas – pusnuogės panelytės, čia jau praktiškai bet kuris vyrukas neliks abejingas šeštame Dievo įsakyme minimiems dalykėliams. Tad vėlgi kyla klausimas: ar tikrai metalas tarnauja šėtonui, o gal vis dėlto popsas?

Biblijoje neminimas metalas, vadinasi, jis blogis. Tiesa, ten rašoma apie giesmes. Labai natūralu, kad Biblijoje nėra minimas metalas, rokas ir kiti alternatyvios muzikos stiliai, nes jie tais laikais paprasčiausiai neegzistavo. Jei laikomės tokio principo, kad jei tai neminima Biblijoje, tada tai – blogis, neturėtume naudotis troleibusais ir automobiliais, nes Biblijoje visi ir net pats Jėzus keliavo asiliukais, bet, įtariu, asiliukais nekeliauja nė vienas oponentas, taip pažeisdamas Biblinius nurodymus. Beje, reikėtų išmesti lauk ir mobilųjį telefoną ir kompiuterį, nes tai tikras velnio pramanas, per kuriuos visi tik pornografijas težiūri, be to, Jėzus nesinaudojo jais, tai tikrai jie yra visiškas blogis. Beje, gospelas ir grigališkasis choralas Biblijoje taip pat neminimi, tačiau tai nesudaro problemų tiems, kuriems šis argumentas prieš metalą yra svarbus.

Metalo muzikos tekstuose šlovinamas šėtonas. Išties įdomus argumentas, kuris iš dalies teisingas, nes tikrai esama metalo grupių ar net atskirų stilių, kurių tekstai skirti apdainuoti šėtoną. Bet toli gražu tai nėra didžioji dauguma tekstų. Nemenka dalis metalo muzikos tekstų yra skirta parodyti panieką degradavusiai visuomenei. Kita didelė dalis nieko bendra nei su šėtonu, nei su neapykanta visuomenei neturi. Štai, kad ir jau minėtos Power metal, dainų tekstai. Juose paprastai atsispindi herojinis epas, kuriame didvyris nugali piktą drakoną, apdainuojama meilė ir panašiai. Tad esama metalo, kuris smukdo, ir esama tokio, kuris įkvepia žygdarbiams. Negalime vienareikšmiškai visko sumauti ant vieno kurpalio, net jei ir labai norisi.

Ar metalas tinka krikščionims?

Tai išgirdus, man kyla klausimas, ar popsas, arba estradinė muzika tinka krikščionims? Taip pat, ar krikščionims išvis kas nors tinka? Vartodami tokią argumentaciją, lygiai taip pat galime netinkamu paversti bet kokį dalyką, pradedant knygomis ir filmais bei baigiant mokslo įstaigomis ir visuomeninėmis struktūromis. Taip, žiūrėk, it kokie Jehovos liudytojai pradėsime šalintis himno giedojimo arba it kokie amišai teigti, kad technologijos yra velnio pramanas.

Tokie teiginiai, kad kažkas tinka, o kažkas – ne, apstato tikintįjį nereikalingomis sienomis ir suvaržo tą laisvę, kurią mes gavome per tikėjimą. Taip sukuriama netikra dilema, piktas priešas, su kuriuo kovojama, ir taip apleidžiamos kitos sritys, kuriose galima skelbti Evangeliją, o ne ieškoti menamų eretikų it liūdnai pagarsėjusiam Torquemadai.

Bandant parodyti, kad metalas netinka krikščionims, sakoma: „Jėzus tikrai neklausytų metalo.“ Gal ir neklausytų, tačiau gal ir klausytų, niekas to tikrai nežino. Abu šie teiginiai yra tolygūs ir parodantys tik tiek, kad teigėjas baisiai norėtų, kad Jėzus mąstytų, kaip ir jis. Aš asmeniškai tikrai nežinau, kaip Jėzus elgtųsi šiandien, bet žinant tai, kad anuo metu jis vis vakarojo su prostitutėmis, padugnėmis ir kitais nedorėliais, juos priimdamas tokius, kokie yra, ir tokiu būdu skatindamas keistis, manau, Jėzui metalo koncertai būtų per daug švelni aplinka, ir jis, ko gero, eitų į rusiško popso koncertus ar į naktinius klubus, bet čia tik asmeninė nuomonė, be jokios apeliacijos į tai, ką Jėzus iš tiesų darytų.

Panašu, kad teiginys „Dievas nekenčia metalo“ kyla iš principo: kas nepatinka man, tas nepatinka ir Dievui. Taigi gal vis dėlto čia skonio reikalas, o ne Dievo požiūris? Kad ir kaip ten būtų, galima pažvelgti ir kitaip, pvz., kaip vienas mano bičiulis krikščionis: Dievui patinka metalas, nes jis sukūrė griaustinį ir elektrą.

Jei nepatinka metalo muzikos skambėjimas, nereiškia, kad jis nedera krikščioniui, tai reiškia tik tiek, jog jis nepatinka. Žinoma, dažnas bando savo nepatikimą pagrįsti Šventojo Rašto ir paties Dievo autoritetu. Dažnas krikščionis mano, kad tikintis Jėzumi privalo klausyti tik švelnių giesmių. Tačiau kai griuvo Jericho sienos, izraelitai turbūt negiedojo švelnios giesmės. Panašiai ir atkovojus Sandoros skrynią iš filistiečių giedojo ne švelnią giesmę, bet kažką tokio, kad Dovydas išsinuoginęs kaip pasiutęs priešakyje eisenos šoko. Yra laikas giedoti švelniai, yra laikas drebinti viską aplinkui. Dievas ir švelnus Tėvas, ir kartu – visa ryjanti ugnis; avinėlis ir liūtas. Avinėlis švelnus, o liūtas riaumoja. Giesmės Dievui atspindi vienus Dievo aspektus, o metalas gal būt atskleidžia kitus?

Suvokiant, kad Jėzus mylėjo visus, gal ir mums nederėtų smerkti metalistų, bet geriau būti juos mylinčiais bičiuliais? Manau, meilės tam, ko nesupranti ir kas nepatinka, pozicija, o ne aklas demonizavimas, duotų daugiau naudos.

Peršasi išvada, jog daliai krikščionių norisi, kad asmens atsivertimas į Kristų vyktų lygiagrečiai su muzikiniu atsivertimu į choralą ir klasikinę muziką. Nemanau, kad yra apibrėžta, kokiu stiliumi Dievą garbinti yra geriausia, o prisirišimas vien prie grigališkojo choralo irgi gali būti prisirišimas prie to, kas yra pasaulyje, ir kyla iš žmogaus, skirtumas tik tas, kad kūrimo tikslas buvo garbinti Dievą... na, bet juk esama ir krikščioniško metalo, kurio tikslas lygiai toks pat kaip bet kurios kitos krikščioniškos muzikos... bet jis vis tiek laikomas šėtoniška muzika.

Muzika nėra nei bloga, nei gera, ji neutrali, ir čia daug kas priklauso nuo tavo paties vertinimo. Muzika yra įrankis, kurį gali panaudoti ir geram, ir blogam. Tokių įrankių daugybė: knygos, televizija, internetas, ginklas. Žinau grupių, ir visai ne metalo, kurios grigališkojo choralo tekstus ir melodijas naudoja šėtonui šlovinti, tad ar turėčiau manyti, jog choralai veda į nuodėmę?

Bažnyčioje esama polinkio kultūros dalis prilyginti moralei, tad ir kyla begalė paradoksalių vertinimų. Jei skambėjimą, kuris nepatinka, vertiname kaip šventą ar nuodėmingą, tai sutikime, jog teiginys, kad popmuzika, visus bukinanti savo trim akordais ir dainomis apie antrą galą, gali būti daug labiau vedanti į nuodėmę ir nužmogėjimą.

Muzika ir požiūris į ją yra kintantis dalykas. Įdomu tai, kad dalis dabartinių klasikinių kurinių kadaise irgi buvo laikomi nepriderantys krikščionio ausims, bet pasikeitė laikai, ir dabar krikščionys mielai klauso to, kas kūrinio atsiradimo laikmečiu buvo laikoma amoraliu skambėjimu.

Na, o pabaigai norisi palinkėti metalo muzikos oponentams neieškoti problemų ten, kur jų nėra, ir mylėti savo brolį, net jei jis ir klauso tavo nekenčiamos muzikos.