Poetas ir prozininkas Marius Povilas Elijas Martynenko.

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt

Kažkada menininkus imta mistifikuoti, bet netiesa, kad jie turi būti prasigėrę ar jausti kančią tam, kad kurtų – ne tik skausmu turi būti varoma kūryba. Taip LRT.lt sako poetas ir prozininkas Marius Povilas Elijas MARTYNENKO. Jis teigia, kad kartais pribloškia ir žavi net gyvenimo sunkumai: „Būna sunku – dugnas, tamsa. Tačiau staiga suvoki, kad tai taip gražu, net iki ašarų. Tą grožį lengviau pamatyti su bendruomene. Būdamas vienas gali nueiti į kraštutinumus – arba labai gerus, arba labai blogus dalykus.“

Atrodo, pastaruoju metu sulaukiate gana daug dėmesio. Kaip dėl to jaučiatės?

Niekada neturėjau ambicijos, kad manęs klausytųsi kuo daugiau žmonių. Iš pradžių net tinklaraščio nerašiau. Tačiau žmonės ėmė klausinėti – gal galima tavo tekstus kur nors paskaityti. Taip jiems prisižadėjau ir pradėjau rašyti, taip susipažinau ir su leidykla.

Kaip įvertintumėte knygos leidimo procesą? Ar jaunam žmogui tai lengva?

Aš šioje srityje dar gana žalias ir vos tik apsiplunksnavęs. Viena yra kurti neįpareigojamai, o kita – paruošti tekstus konkrečiam formatui, šiuo atveju knygai. Maniau, kad užtenka viską parašyti, bet yra ir redagavimas, ir korektūra, ir darbas su dizaineriais, fotografais, maketuotojais. Tai ilgas ir tikrai ne pats lengviausias procesas.

Įsivaizduojate save išleisiantį daugiau knygų?

Manau, kad taip. Yra dalykų, kuriuos atrandu kasdien ir noriu suteikti jiems formą. Taigi taip, knygą parašysiu, bet ar išleisiu ją – nežinau.

Ar slemo klausytojai ir knygos skaitytojai – tie patys žmonės? Kaip įsivaizduojate savo auditoriją?

Nemanau, kad tarp šių grupių bus takoskyra. Sunku apibrėžti tuos žmones, bet jie – įvairiausių pažiūrų, labai skirtingi. Tai žmonės, kuriuos sutinku savo kasdienybėje, kurie nori manęs klausytis.

Dabar studijuoju Muzikos ir teatro akademijoje ir būna labai sunku – emociškai, fiziškai, dvasiškai, psichologiškai. Mes dažnai lūžtam ir lūžtam, bet tam, kad taptume lankstesni. Būna sunku – dugnas, tamsa. Tačiau staiga suvoki, kad tai taip gražu, net iki ašarų.

Jūsų kūryboje nemažai kūniškumo, per kurį staiga išreiškiate aštrią mintį ar įžvalgą. Ar fizinis pasaulis – terpė skleistis dvasinėms įžvalgoms? Gal ir įkvėpimo šaltinis?

Manau, kad taip, tai refleksija. Man regis, kad ir Marcelio Prousto knygoje „Prarasto laiko beieškant“ vidinę refleksiją sukelia būtent objektas išorėje. Kai pradedu rašyti tekstą, atrodo, kad žinau, kaip viskas bus. Bet pradedu ir nuslystu, nes atsiranda dirgiklis iš išorės.

Manau, kad fizinis kūno apsireiškimas gyvenime niekada nėra savitikslis – jis nurodo į kažką daugiau. Pavyzdžiui, žodis nurodo ne į save, o į objektą tikrovėje. Tai labai gražu, ir daugelį tokių dalykų mes išgyvename kasdien, rutinoje.

Reikia mokėti įžvelgti grožį toje rutinoje.

Man atrodo, tai sunku padaryti būnant vienam. Dabar studijuoju Muzikos ir teatro akademijoje ir būna labai sunku – emociškai, fiziškai, dvasiškai, psichologiškai. Mes dažnai lūžtam ir lūžtam, bet tam, kad taptume lankstesni. Būna sunku – dugnas, tamsa. Tačiau staiga suvoki, kad tai taip gražu, net iki ašarų. Tą grožį lengviau pamatyti su bendruomene. Būdamas vienas, gali nueiti į kraštutinumus – arba labai gerus, arba labai blogus dalykus.

Kas jus labiau įkvepia – minėta kasdienybė, o gal aukštoji kultūra, su kuria neabejotinai susiduriate?

Daug apie tai galvoju. Tuomet pamąstau, ko patiriu daugiau. Kasdienės rutinos kur kas daugiau. Kai mokiausi dramaturgijos, man buvo paaiškinta, kad tai, ką pateiki kūrinyje, nėra kažko padauginimas, pridėjimas. Dažniau tai atėmimas ir pašalinimas. Tu pastebi tai, kas svarbu, ir pašalini didelę dalį aplink esančios pilkosios masės, kad liktų tik koncentratas. Todėl menas mus ir žavi.

Banalus pavyzdys, bet, kai man buvo maždaug 13 metų, pamačiau Vincento van Gogho paveikslą, kuriame pavaizduoti batai. Žiūrėjau į jį ir galvojau – tai taip paprasta, bet per tuos batus perteikta esmė ir santykis tarp žmogaus ir daikto. Gali būti santykis tarp žmogaus ir žmogaus, žmogaus ir gamtos, žmogaus ir Dievo. Todėl manau, kad įkvėpti gali viskas.

Koks jūsų kūrybos uždavinys?

Mano tekstuose yra intelektualinio, emocinio ekshibicionizmo. Galvojau, ar tai problema ir ją reikia spręsti, bet supratau, kad tas savęs įžodinimas – vienas mechanizmų, padedančių man išgyventi šiame pasaulyje.

Aš paaiškinu sau, kaip veikia pasaulis, kiti žmonės ir aš. Tuomet pasidaro lengviau, suprantamiau, viskas stoja į savo vietas. Tačiau vėlgi – daugelis mūsų emocijų nėra racionalios, bet jei jos negali būti racionalizuotos, nereiškia, kad nėra teisingos.

Šis pasaulis yra nuostabus, jis stebina blogais ir gerais dalykais. Kartais atrandu kažką, kas atrodo žavinga ir nuostabu, pribloškia, kad ir neigiama prasme. Tačiau aš nebruku savo dalykų kitiems, palieku tai erdvėje. Jei ką nors tai patraukia ir užkabina, gerai. Kūrybos aktas ir yra dalijimasis.

Kaip pavyksta viską, net neigiamas patirtis, vertinti pozityviai?

Nežinau, niekada to nesimokiau ir neugdžiau. Gal buvo esminis suvokimas, kad galima skųstis, keikti save, kitus ir pasaulį, bet tai nieko neduoda. Aš taip nieko nelaimiu. Žinoma, kartais supranti besigailintis savęs – kodėl aš tokioje situacijoje, kodėl tokia neteisybė, kodėl mano artimieji kenčia.

Bet galiausiai... Man nepatinka jausti neigiamas emocijas. Galėčiau pykti, sukelti pyktį savyje, bet tai juk nėra natūrali reakcija. Gal tai hedonizmas, bet verčiau jau jausiu malonius jausmus, kad ir dėkingumą.

Kartais šalta, eini, pučia vėjas, batai peršlapę, galvoji – blemba, turėčiau mašiną, nepatirčiau visų šių nesąmonių. Bet tada pagalvoju – šalta, bet mano kūnas juda ir liepia man eiti pirmyn, kitaip nutiks negerų dalykų. Suvokiu, kad neturiu mašinos, bet turiu kūną ir galiu eiti. Pats ėjimas jau yra malonus dalykas.

Dar yra įsivaizdavimas, kad kūrėjas turi būti prasigėręs, vartojęs narkotikų, gulėjęs „psichūškėj“. Taip nėra. Galima eiti ir per džiaugsmą, ramybę, pasididžiavimą. Iš to gimsta nuostabių dalykų. Kažkada menininkus imta mistifikuoti.

Taigi visos emocijos – mūsų rankose?

Taip. Tačiau suprantu, kad yra dėl ko nors pykstančių žmonių, kartais pyktis netgi teisingas. Daug kūrėjų jaučia neteisybę, pyktį, kuris tampa jų varomąja jėga. Gal toks jų veikimo mechanizmas, aš to nesmerkiu.

Vadinasi, kritiškai vertinate ir stereotipą, kad menas gimsta iš skausmo, liūdesio?

Taip, aš tai paneigčiau. Nemanau, kad reikia kančios, kad galėtum kurti. Tiesa, kitas klausimas, ar kūryba gimsta iš harmonijos, ar disharmonijos? Kiek joje konstrukcijos, o kiek destrukcijos? Galima ilgai apie tai postringauti.

Dar yra įsivaizdavimas, kad kūrėjas turi būti prasigėręs, vartojęs narkotikų, gulėjęs psichūškėj. Taip nėra. Galima eiti ir per džiaugsmą, ramybę, pasididžiavimą. Iš to gimsta nuostabių dalykų. Kažkada menininkus imta mistifikuoti.

Dar kalbant apie skausmą, manau, kad galbūt mus tai kažkiek traukia. Nes skausmas yra tikrumas. Aš labai ilgiuosi tikrumo ir jo noriu, o randu... kad ir teatre. Paradoksas, bet teatre, kur daug kaukių, kur kas daugiau tiesos nei gyvenime.

Esu daug kartų atsibudęs reanimacijoje ir mačiau žmones, kurie iš tiesų susiduria su mirtingumu. Tada jie labai tikri. Taip būdavo ir man dirbant prie baro – žmonės geria, geria ir staiga lyg kas nors nutrina jiems grimą. Galima svarstyti, kiek tai tinkama. Kai kuriems reikia alkoholio, kiti sugeba tikrumą pasiekti dvasinių pratybų metu. O skausmą patiriame kiekvienas. Nemanau, kad yra žmogus, kuris nugyvena gyvenimą nepatyręs skausmo. Bet ne tik skausmu turi būti varoma kūryba.

Kas jūsų autoritetai?

Manau, kad kiekvienas sutiktas žmogus gali būti autoritetu. Ne tik gali, bet ir yra. Man norisi linkti prie kraštutinumų, kad autoritetai yra arba visi, arba niekas. Manau, kad autoritetas nurodo į kažkokią hierarchiją. Visi mes esame mokiniai ir mokytojai vieni kitiems.

Šiuo metu studijuojate aktorystę. Kaip įsivaizduojate ateitį?

Nežinau, kas būsiu. Studijavau filosofiją, o kai perskaitai Sokratą, Aristotelį ir kitus, gali sakyti, kad išmanai antikos filosofiją. Mokydamasis aktorystės susipažįsti su daug autorių, bet negali sakyti, kad dabar žinai, kaip vaidinti. Tačiau šios studijos man be galo prasmingas, atrandu labai daug. Gal ateityje rašysiu pjeses, gal dėstysiu dramą. Gal pasuksiu tolyn nuo teatro ir vesiu seminarus, o gal išvažiuosiu misionieriauti.

lrt