Vasario 23 d. katalikai, evangelikai, anglikonai ir ortodoksai mini šv. Polikarpą.

Šis vardas graikiškai reiškia „duodantis daug vaisių“. Šventasis gimė apie 69 m. , mirė – apie 156 m. Smirnoje, dabartiniame Izmire Turkijoje.

Polikarpas buvo šv. Jono Evangelisto mokinys, pastarojo paskirtas Smirnos vyskupu pirmojoje II a. pusėje. 

155 m. Polikarpas buvo nuvykęs pas Romos popiežių Anicetą ginti Mažojoje Azijoje pripažintos Velykų datos, kuri buvo kitokia nei Romoje, tačiau jiems susitarti nepavyko.

Šventojo amžininkams jis buvo „uola sumaištyje“, tvirto tikėjimo vyras tuometiniais neramiais laikais. Todėl Polikarpas priskiriamas prie apaštališkųjų tėvų, Bažnyčios istorijos šulų. Jo didžiausias troškimas buvo suvienyti savo jaunąją parapiją ir išlaikyti joje tvirtą tikėjimą, šventajam tai pavyko pasiekti savo kankinystės kaina.

Marko Aurelijaus persekiojimų metu Polikarpas buvo suimtas – jis nepasinaudojo galimybe pabėgti, kadangi norėjo vykdyti Dievo valią – ir teisiamas. Prokonsulas neatidavė šventojo sudraskyti žvėrims, tačiau liepė Polikarpą sudeginti. Legenda pasakoja, kad liepsnos jo negalėjo įveikti, todėl galiausiai šventasis buvo nudurtas ietimi.

Iš šv. Polikarpo raštų išlikęs vienas laiškas pilypiečiams, kuris Mažojoje Azijoje buvo labai vertinamas ir skaitomas bažnyčiose. Taip pat egzistuoja nesuklastotas oficialus jo kankinystės akto egzempliorius „Šv. Polikarpo kankinystė“. Jis turbūt seniausias toks dokumentas, pasiekęs mūsų dienas.

Parengta pagal „Šventųjų gyvenimai“