Kunigas Algirdas Toliatas ir Aušra Mažonė. Ludo Segers nuotr.

Knygų mugėje pristatyta Aušros Mažonės knyga „Nežinios fronto linijos“ atkreipia dėmesį į mažai nagrinėtą temą – moterų, kurių vyrai išvyko į karo misijas, laukimo nerimą. Ši knyga – tai dvylika, įskaitant ir pačios autorės Aušros, skirtingų valstybių ir patirčių karių moterų istorijų. Tai istorijos apie jų nežinomybę, ilgesį ir suvokimą, kad privalo būti stiprios išleisdamos savo vyrus.

Net trijose tarptautinėse operacijose dalyvavęs Lietuvos šaulių vadas, plk. ltn. Gintaras Koryzna, dalyvavęs knygos pristatyme, pabrėžė, kad galima išskirti pradinį etapą, kai į operaciją atvykęs karys tikrina, kas bus, kas jo laukia. Vėliau karys laukia, kada virtualiai jungsis su šeima, artimaisiais dažniausiai per „Skype“ programą. „Šiame etape dažniausiai namie likusieji sulaukia prisipažinimo meilėje ir net pasiūlymo tekėti, vesti. Stebėjau tai trijose misijose, kitiems kariams esant aplinkui, kažkas susižadėdavo“, – pasakojo plk. ltn. G. Koryzna.

„Nesvarbu, kad skirtingos šalys, bet visų patyrimai tokie patys. Baisiausia, jog antrosios pusės įsivaizduoja, kad nutiks pats blogiausias scenarijus. Mes suteikiame vilties, garantuojame, kad nieko bloga nevyksta. Nežinomybė lemia neužtikrintumą“, – toliau tęsė G. Korzyna ir akcentavo, jog dalyvavimas kariniuose veiksmuose dar reiškia ir karių tylos įžadus apie vykdomą operaciją.

Pasak knygos pristatyme dalyvavusio kunigo Algirdo Toliato, yra nežinios frontas, ir yra nematomas frontas. „Kai esi kovos lauke, esi pavojaus lauke, todėl be galo svarbus yra artimųjų palaikymas, jis nematomas, bet jaučiamas, ar tai būtų vyrą į karo zoną išleidusi žmona, ar sūnų motina, tai galioja visų žmonių santykiams“, – kalbėjo kun. A. Toliatas ir prisiminė sunkia depresija sirgusio sūnaus motiną, kurios nežinios frontas buvo kasdienis, kaip ir palaikymas jam. 

„Sunkiausia, kad pats karys negali atskleisti, koks jo jausmas, jį lankanti nežinomybė. Bet mes sugebame adaptuotis, o artimųjų kartą per dieną ar kartą per savaitę matoma, nors ir virtuali, šypsena ramina“, – atskleidė G. Koryzna ir pridūrė, kad tiek pat svarbi kariui ne tik jo biologinė, bet ir kartu esančio padalinio šeima. 

Grįžtant prie knygos „Nežinios fronto linijos“, pati pirmoji – autorės istorija apie jaudulį, išleidžiant vyrą į karinę misiją, džiaugsmą išgirdus artimo žmogaus balsą ir nusiraminimą supratus, kad viskas jam gerai. Pasak autorės, kiekvienos iš šių moterų misija tokia, kaip ir jų vyrų – prisidėti prie taikos pasaulyje: nerimo ir nežinios valandomis labiausiai palaikė mintis, kad esi ne viena, tarsi jauti kitų moterų bendrystę ir seserystę. Tai vyro profesija ir pasirinkimas, ir mano misija jam padėti. Tokia misija mūsų dabar, tokia misija buvo ir ankstesniu laiku, kalbėjo autorė. Be visų kitų istorijų, ji prisiminė ryškų ir dar vienos lietuvės Zofijos, partizano Juozo Jakavonio-Tigro žmonos paveikslą, perkeliantį iš šių dienų į Lietuvos pokario laisvės kovų lauką. 

Iš arti Ukrainos karo lauką stebėjęs žurnalistas Dovydas Pancerovas apibendrino, kad žmogus, esantis šalia, irgi yra didvyris. Jam teko susidurti su Ukrainos karių moterimis, kurios padėjo kariams, esantiems fronte, dėliodamos jiems maistą ir galbūt taip ieškodamos nusiraminimo.

Šios 12 moterų istorijų – tai naujas posūkis ir žvilgsnis į artimiausius žmones, jų būseną, kol vyrai yra misijose ir net kai grįžta iš jų. Abiejų pusių patiriamas nerimo jausmas valdo daugelį tokių šeimų, ir tik suvokimas apie visuose žemynuose esančių panašių patirčių moteris gali prasklaidyti susikaupusius debesis virš jų nežinios fronto linijų.

Iš kairės: Lietuvos šaulių vadas, plk. ltn. Gintaras Koryzna, Aušra Mažonė, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė. Ludo Segers nuotr.
Ludo Segers nuotr.